Stovykla, iš kurios nesinori išvažiuoti
Praėjusią savaitę gražiame gamtos prieglobstyje, prie Verknės ir Alšios upių, penkias dienas vyko Prienų bendruomenės projekto „Prienų bendruomenės vaikų dienos užimtumo centras“, finansuojamo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagal priemonę „Vaikų dienos centrų plėtra savivaldybėse, teikiant nestacionarias dienos socialinės priežiūros paslaugas vaikams ir šeimoms“, vaikų vasaros stovykla.
Prienų bendruomenės vaikų dienos užimtumo centras, vykdydamas priemonę „Vaikų dienos centrų plėtra savivaldybėse, teikiant nestacionarias dienos socialinės priežiūros paslaugas vaikams ir šeimoms“, pakvietė 20 centro vaikų į stovyklą, kurioje buvo suorganizuotos sveikatingumo, sporto, pramogų veiklos.
Stovyklos vadovai – projekto „Prienų bendruomenės vaikų dienos užimtumo centras“ vadovė Vilma Bražukaitienė, socialinė pedagogė Auksė Grižaitė ir užimtumo specialistė Laura Bisikirskienė – su vaikais retai rasdavo atokvėpio minutėlę, nes renginiai vyko vienas po kito.
Pirmąją dieną stovyklautojai skyrė įsikūrimui, žaidimams, o vakare surengė „Madų šou“. Antradienį vyko „Muzikos diena“, kurios metu vaikus dainuoti mokė savanorė, VDU bei Rasos gimnazijos dainavimo dėstytoja, įvairių konkursų dalyvė bei diplomantė Inesa Semėnaitė. Vakare vyko azartiškas tinklinio turnyras, vakaronė prie laužo. Trečiadienio rytą paskyrė edukacinei veiklai, vyko vėlimo iš vilnos pamokos, kurias vedė užimtumo specialistė Laura. Po pietų stovyklautojai sulaukė svečių iš Prienų kultūros ir laisvalaikio centro šokių kolektyvo „Trapukas“. Įvairių šokių žingsnelių mokė „Trapuko“ vadovas Darius Žilinskas ir kolektyvo narė. Intensyvių repeticijų metu gimė bendras smagus šokis, kurio vaikai nepamirš, o sugrįžę iš stovyklos galės pamokyti ir savo seses ar brolius.
Nors ir nuvargę, bet smagiai praleidę trečiąją stovyklavimo popietę, ketvirtadienį skyrė „Sveikatos dienai“. Jos metu vaikai išgirdo ir sužinojo daug naujo apie sveiką gyvenseną, sveiką mitybą, natūralioje gamtoje augančius žolynus ir žolelių naudą sveikatai, gardžiavosi kvapnia šviežių žolynėlių arbata. Popietė buvo skirta žygiui pėsčiomis prie Gojaus ąžuolo, esančio už 3 kilometrų nuo stovyklavietės.
Paskutinioji diena buvo skirta tvarkymuisi ir atsisveikinimui. Stovyklautojai nenorėjo skirtis su stovykla ir mylimais, išradingais bei rūpestingais vadovais. Prisimindami smagiai praleistą, bet greit prabėgusį, laiką mielai būtų pasilikę dar savaitei. Deja, visos stovyklos kažkada baigiasi. Tačiau nusiminti nereikėtų – vasara dar nesibaigia.
Roma Sinkevičiūtė
