„Labai branginame, ką turime – savo bendravimą“
Prieniškes klasės drauges – Rasą Černomorec, Elvyrą Šaulinskienę, Renatą Kalasauskę ir Daivą Vintę – sieja vienas bendras užsiėmimas – mezgimas, kurį kiekviena iš jų pamilusi dar nuo vaikystės, tačiau prieš daugiau nei dešimtmetį atrado naujai. Jų suburtas mezgėjų ratelis nejučia tapo gyvenimo būdu ir dar labiau suartino ilgametes drauges.
Prienų 1-ąją vidurinę mokyklą geografijos mokytojos O. Simonaitienės auklėjama klasė baigė maždaug prieš 28-erius metus. Nemažai klasės draugų išsibarstė po visą Lietuvą, tačiau beveik pusė pasilikusiųjų Prienuose vieni nuo kitų nenutolo. Ypač mergaitės stengėsi nenutraukti tos draugystės gijos, sujungusios (kaip regi šiandien) turbūt visam gyvenimui. Pradžioje neužtekdavo susitikimų gatvėje, dažnai skambindavo viena kitai telefonu, susitikdavo gimtadienių progomis, arba šiaip – kad geras oras.
Vieną vakarą Renata megzdama pagalvojo: o kodėl aš viena turiu megzti? Tuomet paskambino Rasai ir ši iškart pasikvietė pas save. Tada jau kilo mintis sukviesti visas drauges. „Mūsų artimas bendravimas prasidėjo net ne nuo mezgimo“, – sako Renata. „Iš pradžių buvo mergvakariai, o tik po to – mezgimo būrelio susiėjimai“, – antrina Rasa. „Mes – bendraklasės. Baigusios mokyklą ir likusios Prienuose susirinkdavome pabendrauti, viena kitą pamatyti. Ir palaikyti, kai reikėdavo“, – apie ryšius, nenutrūkusius iki šių dienų, pasakoja neišskiriamos draugės.
Ilgainiui pradedi jausti, kaip kažko dar trūksta, atsiranda minčių, idėjų, kurios apauga gražiomis iniciatyvomis. Kažkuriai davus pradžią, buvo pradėtos minėti klasės draugių 35 metų sukaktys. Pradžioje į šias sukaktis susirinkdavo apie dešimt jaunų moterų. Gimtadieniai įgavo teminius pavadinimus. Jubiliatė sugalvodavo aprangos kodą, kurio privalu buvo laikytis. „Pamenu Daivos gimtadienį, į kurį turėjome ateiti su džinsais ir baltais marškinėliais. Daiva visoms įsegė po raudoną rankų darbo rožę. Nuostabios nuotraukos išėjo“, – vartydama Rasos prisiminimų albumą šypsosi Elvyra.
Dar artimesnis draugių bendravimas prasidėjo prieš 6-7 metus. Nutarusios, kad megzti vienoms nuobodu, nutarė paįvairinti užsiėmimus susitikimais tai vienos, tai kitos namuose, sodyboje prie židinio, pavėsinėje ar net pirtyje. Nuo tada jaunų moterų gyvenimas pasikeitė. Individualūs užsiėmimai virto laukiamais susitikimais ir dvasiai miela veikla draugėje. Keitėsi ir požiūris į gyvenimą. Išmoko branginti kartu praleistą laiką, vertinti pamokas, kurias gauna viena iš kitos, dalintis paslaptimis ir pasitikėjimu. Susikūrusios jaukią aplinką, megzdamos leidžiasi į pokalbius apie knygas, sveikatą, amžiaus tarpsnių ypatumus, sveiką gyvenimo būdą ir dvasinį augimą, vaikus ir augintinius (visos turi po šunį). Dabar jau, sako, ir apie ligas.
Moterys prisipažino, kad į tokius sekmadieninius vakarėlius iškart sutuoktiniai žiūrėjo įtariai. Buvo ir nepasitikėjimo, ir abejonių, ir tarsi nekaltų patikrinimų. Bet žmonos tai pateikė kaip savaime suprantamą dalyką, kuriam jokių prieštaravimų negali būti. Dabar mezgimo būrelis organizuojamas tada, kada susitariama. Žinoma, vasarą, kai darbų lauke padaugėja, susiėjimai retėja, tačiau rudenį galima vadinti mezgimo sezono atidarymu. Su nemezgančiomis klasės draugėmis susitinka kitomis progomis. „Klasės draugė Oksana iš Kauno, arba Zita, Diana, Rasa, būna, paskambina ir sako: „Ką, jūs nepasiilgot viena kitos?“ Ir sulekiam. Prisikepam pyragų, bendraujam. Pernai buvo visų 45 metų jubiliejai. Apsisuko ratas švenčių. Gera prisiminti šėliojimus, juoką iki ašarų. Mes beveik visos užaugusios Prienuose, kai kurios pažįstamos net nuo darželio laikų. Dabar dažniausiai susieiname keturios, penkios. Per tas keletą valandų labai produktyviai dirbame. Ir pasisemiame viena iš kitos, ir pasimokome“, – sugrįždamos į šiandieną pasakoja jaunatviškos moterys.
Pasiteiravus, kada ir kas paskatino paimti į rankas virbalus, visos džiugiai panyra į prisiminimus, stengdamosi prisiminti tą ypatingą pirmąjį kartą. Išgirsti, kad vieną pradinėse klasėse išmokė megzti pusseserė. Rasą, sulaukus penkerių, pirmas akis užmesti išmokė tėvukas, nors pats megzti nemokėjo, o megzti pamokė mama. Pirmą kostiumėlį nusimezgusi šeštoje klasėje. Elvyra savo mokytoja laiko kaimynę ir draugę Ireną. Pirmasis darbas, kartu numegztas, buvo liemenė. „Pradinėse klasėse mus mokė megzti mokytoja, bet man labai nesisekė ir jokio potraukio tam nejaučiau. Vėliau mezgimo pamokė močiutė“, – prisimena Daiva.
Prakalbus apie mokyklą, linksmai nusiteikusios mezgėjos netrunka prisiminti ir dar kartą smagiai pasijuokti iš mokyklinių išdaigų, kurias krėsdavo per pamokas. Nekankindamos atminties, per kokias būtent pamokas, jos tik papasakoja, kad kartais atsinešdavo į mokyklą mezginius ir pakišusios po suolu rankas megzdavo. „Mokytojai nepastebėdavo, tačiau kokia tai buvo atrakcija, koks azartas“, – prisiminusios juokiasi draugės.
Sutikite, gyventi įdomu, kai leidi sau suderinti darbą ir pramogą. Mezgimas draugių ratelyje taip pat yra ir darbas, ir pramoga. Ir subtiliai bei prasmingai praleistas laikas su giminingomis sielomis. Kuo jaunos moterys pakeistų savo susitikimus, jeigu kartu nemegztų? Koks jų požiūris į sakančius, jog neturi, kuo užsiimti, tuščiai leidžia laiką. Visos mano pašnekovės energingai purto galvas, kad to negali būti, tai joms nenutiktų. Kiekviena, be mezgimo, turi ir kitų pomėgių, talentų ir gebėjimų. Štai viena iš keleto Daivos specialybių – viršutinių moteriškų drabužių modeliuotoja, todėl ji dar ir siuva. Visoms draugėms yra padovanojusi puikias vasariškas rankines. Raselė visoms yra numezgusi po staltiesę. Renata piešia ir dainuoja, ji antri metai draugėms padovanoja po pačios tapytą paveikslą. Elvyra – liaudies šokio mylėtoja, ji daug metų šoko kolektyve „Trapukas“, tačiau po tėvelio netekties su šokiu (galbūt laikinai) atsisveikino. Ir visada, jeigu kam nors bėda ar nelaimė, sušoka visi klasės draugai.
Buvusi darni, draugiška ir linksma klasė tokia išliko iki šiandien. Elvyra pasakoja apie skaudų patyrimą, kai klasė neteko linksmos, draugiškos Daivutės. „Žavėjausi, kokia vis dėlto vieninga mūsų klasė, neišskiriant ir berniukų. Rinkome visi kas mėnesį pinigus draugei gydyti, brangiems vaistams. Visi į šią akciją žiūrėjo labai geranoriškai – ne tik bendraklasiai, bet ir mūsų draugai. Stengėmės, kiek galėjome, palengvinti jos ligą, deja, tai neišgelbėjo. Ir kitais atvejais, kai aplanko artimųjų netektys, stengiamės klasės draugų vienų nepalikti“, – sako tokią netektį neseniai patyrusi Elvyra.
Klausantis draugių susidaro įspūdis, kad jas sieja ne tik gilus ryšys, bet ir vienodas mąstymas. Visos tvirtina, jog per šį prabėgusį laiką, per empatiją, atjautą, jų bendravimas virto tvirta dvasine draugyste. Džiaugiasi galėdamos išsikalbėti, gebėdamos išklausyti kitą ir, svarbiausia, priimti jį tokį, koks yra, padėti gyvenimo įvykiuose, kad ir kokie jie būtų. Joms patinka ne tik kartu megzti – kartu kurti ryšį, dėlioti žodžius, pauzes tarp jų, kartais tylėti ir klausytis gamtos garsų. Kaip tąkart, susirinkus išpuoselėtoje Rasos sodyboje Dūmiškėse. „Labai branginame, ką turime – savo bendravimą. Žinome, ką tai mums reiškia. Mūsų mamos, dukros stebisi ir žiūri į mūsų draugystę su baltu pavydu. Atrodo, kartais gal laiko nėra, ir pavargusios būname, bet metame darbus, bėgame, kad to ryšio neprarastume. Kai būsime senutės, jei galėsime, ir tada megsime. Bendrausime, turėsim, pas ką nueiti, nes dauguma senų žmonių neturi tokio palaikymo. Ačiū Dievui, kad mes turime viena kitą“, – žiūrėdamos viena į kitą sako bendraklasės.
Roma Sinkevičiūtė
