„Aš – su nenugalėtais “

„Aukso karolius, prisirpusius ugnim“, – tuos tikrus poezijos perlus šiandien norėtųsi išrinkti iš filosofo Antano Maceinos sūnėno Algirdo Maceinos (1943-1995) knygelės „Aš ne su nugalėtojais, aš – su nugalėtais“ (2005 m.), išleistos su tokia dedikacija:

„Mielas Tėti, džiaugiamės galėdami išpildyti tavo svajonę – išleisti šią poezijos rinktinę. Dėkingi Tau už tą pasaulį, kurį padovanojai mums. Esi ir visuomet būsi „mintimis netoli“ mūsų. Duktė Beatričė, sūnus Aleksandras, žmona Tamara“.

Taip oriai knygos pavadinimu prisistatęs autorius savo septyniasdešimtmetį švenčia Anapusybėje, bet artimųjų dėka tikrai yra „nenugalėtas“ mirties. Tik meilė turi galią nugalėti mirtį.

Mes, skaitytojai, tos stebėtinos meilės dėka susipažįstame su mirusiaisiais ir pamilstame juos kartais daug stipriau negu kai kuriuos gyvuosius.

Tik praėjus daugeliui metų po Antano Maceinos mirties, tik prasidėjus Atgimimui, susipažinome su jo filosofija ir poezija. Ją skaitome, analizuojame, ja gėrimės ir laikome aukšta visos lietuvių poezijos viršūne, pripažinta ir paties V. Mykolaičio-Putino.

Šiandien norime susipažinti su Algirdo Maceinos lyriniu „aš“ ir pamilti jį už jo ieškojimus dvasinių aukštumų, už pastangas išlikti vertu savo tautos, savo plačios ir garbingos giminės sūnumi, o kartu ir aprėpti pasaulio grožį, suprasti kitas tautas.

Įspūdingas to lyrinio „aš“ prisistatymas:

 

Aš suprantu visus. Su jais kalbu.

Kiekvienas žodis džiugina mane,

Nes kontrastingam nacijų fone

Seniai ištryniau bet kokias ribas.

 

Tiesa, tas džiaugsmingas prisistatymas baigiasi kartėlio šypsniu:

 

Aš su visais susikalbu lengvai,

Visi mane supranta neblogai

… Iš kur tada ta šypsena karti? –

Tik tu viena manęs nesupranti…

(p. 25)

Štai čia ir atrandame tą „aukso karolį“ – poezijos dvasią. Bet mums, prieniškiams, ypač malonus atradimas yra lyrinio „aš“ santykis su Nemunu, kuris „toks gyvas, toks šiltas, / Kad norisi sušildyt – / Įmesti savo širdį“. (p. 5)

Taip pat mums mieli Algirdo poezijoje jo dėdės Antano Jasmanto pasaulėjautos atspindžiai, tos kaimiškai paprastos ir jaukios metaforos peizažo tapyboje:

Laukai nusivelka šviesius,

Apsivelka tamsius rūbus.

 

Arba „krintančių žvaigždžių“ motyvas, išreiškiantis būtinybės ir pareigos imperatyvą, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūryboje:

 

Visi miegos,

Nors žvaigždės krinta.

Ir kiek joms reikia tos traukos,

Jei krinta, tai iš pareigos,

Nenori kristi,

O nukrinta.     (p. 7)

Na, mums, žiburiečiams, labai patinka, kad Algirdas prisimena savo mokyklinius metus eilėraštyje „Gegužei“:

 

Aš vėl apie šventę galvoju

Lyg apie paliaubas kare.

Aš vėl noriu groti kaip grojau

Ne kartą savam orkestre.

Aš noriu dėvėt pionieriaus

Kaklaraištį šventės proga <…>

Gegužė – vaikystė, jaunystė,

Kur viskas gražu ir šviesu. (p. 43)

 

Gražu, kad jis nesigėdina nei pionieriaus kaklaraiščio, nei džiaugsmo būti „tarp karo laivyno žvaigždžių“, stovėti  „rikiuotėj <…> juodų keturkampių raidžių“.

Autorius septynerius metus gyveno Rusijoje, baigė Maskvos energetikos institutą, tarnavo Ramiojo vandenyno laivyne ir tų metų neprakeikė, nes jie nulėmė jo  dvasinį augimą, išplėtė pasaulėžiūrą. Apie tai rašo straipsnelyje „Šiek tiek apie tėviškę ir save“: „Žinau, kad sunkus ir Rusijos kelias. Bet taip pat žinau, kad visi žmonės lygūs kaip prieš Dievą, taip ir žemėje, ir neturi būti engėjų ir nuskriaustųjų, užvaldytųjų ir okupantų“ (1990 m.).

Nors autorius  buvo inžinierius energetikas, bet giminės genai skleidėsi poezijos ūgliais. Jautė savo talento galimybes ir savo poetinį credo išreiškė neigiamuoju palyginimu:

Aš – ne  Mozė, –

Aš – sugriautojo kaimo poetas.

Mano žodžiai – ne pranašo balsas.

Jie – tik menkas šaltinis,

Motyvas lietuviškai lėtas,

Tik vėsi tyluma,

Tik sapnai, pagimdyti lengvoj užmaršty. (p. 40)

Kaip ir kiekvieną poetą, kūrėją, jį kankina abejonė, ar bus savai tautai reikalinga jo kūryba, jo daina:

Ar galėsiu įaugti į dainą,

Kur kadaise dainavo senoliai. <…>

Jei paliesiu aš protėvių šilumą,

Tai tik pilku šešėliu bekūniu –

Ir suvirpins bejėgę ranką

Ugnies išvaduota dvasia… (p. 47)

Tolimų plačių vandenynų, egzotiškų kraštų motyvai išsiskleidžia į filosofinius būties apmąstymus. Kai „Pasaulis vėlei glaudžia prie savęs, / Speigračio ranka apsikabinęs“, lyrinis „aš“ ieško ir randa savyje jėgų apsispręsti ir eiti „Apdegt ir ašaromis apsišluostyt“. (p. 36)

Asmenis likimas, net  būsima mirtis lyriniam „aš“ nenustelbia amžinybės jausmo ir rūpesčio visos žmonijos likimu:

 

Aš matau: Amžinybėje griaudžia

Gyvybinga  pasaulių banga –

Ir juokinga mana pabaiga.

Man širdies jau daugiau nebemaudžia –

Žmonija – tai visatos sloga <…>

Mes – visatos žaizda. (p. 38)

 

„Weltschmertz“ – pasaulio sielvartas aitrina lyrinio subjekto širdį:

 

Ir nors lemta mums greitai supūti,

Nors mes tūkstantįkart pasmerkti,

Bet menkiausią pusiausvyros buitį

Mūs beždžioniškas protas pasiutęs

Kandžios, raus, vers, sprogdins ir ardys. (p. 38)

 

Sunkią nevilties, nusiminimo valandą pasaulis atrodo žmogaus veiklos sužalotas, o pats žmogus vertas Apokalipsės:

 

Keistas tu, keturkampis pasauli,

Sunkus ir negrįžtantis.

Visko tavyje per maža,

Viskas tavyj netiesa.

Girių tamsoj kvatoja

Mus paklaidinusios kryžkelės

Ir grabalioja žibinto

Sužvarbus, apdriskus dvasia <…>

 

O kas, jeigu saulė, iš tolo

Stebėdama mūsų menkumą,

Supras, kad ant mėlyno gaublio

Šešėliai girti ir kreivi.

Kur mes tada paslėpsim

Tą menką, tą „dievišką“ kūną?

Kaip pasitiksime rytą,

Kai ugnis nušvis ? (p. 39)

Bene meistriškiausiai supintas liūdniausias eilėraštis „Abejotinas etiudas“ – tikras dainuojamosios poezijos perliukas:

 

Langas į dangų

Buvo be grotų,

Vienas toks buvo –

Langas į dangų.

Mums gi reikėjo

Lango į žemę,

Mums gi reikėjo

Lango į duoną,

Lango į meilę,

Lango į džiaugsmą.

Mes išieškojom

Molinas sienas,

Mes išbaksnojom

Purviną dugną –

Nieko neradom,

O per tą laiką

Ėmė ir iškalė

Langą į dangų. (p. 12)

 

Manyčiau, kad šis eilėraštis savo potekste labai artimas Antano Maceinos „Žuvų sonetui“, kuriame tvyro neviltis dėl žmogaus dvasinių galimybių ribotumo ir bevaisių pastangų išsiveržti iš kasdieninės buities į aukštesnes sferas.

Abiejų Maceinų poezijoje pasaulis liūdnas, baugus, žmogaus veikla jame dviprasmiška ir vedanti į katastrofos neišvengiamumą.

Ir vis dėlto yra jame šviesa – tai žmogaus tikėjimas Dievu, Amžinybe ir artimųjų Meile.

Eilėraštis „Dar taip negreit“, manyčiau, reprezentuoja visą Algirdo gyvenimą, kūrybą, išreiškia jo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Jį irgi reikėtų dainuoti, kartoti kaip mantrą:

 

Ramybės, Dieve, neieškok

Tarp didvyrių man vietos.

Mane, pražuvusį, užklos

Panemunė saulėta.

 

Varginga karklo šakele

Per potvynį, per sausrą

Aš Dievo, ne valdžios, valia

Sutiksiu savo aušrą.

 

Aš vėlei augsiu, kol danguj

Žvaigždynų raštai keisis.

Vieni prakeiks mane. Tegul!

Kiti mane pateisins.

 

Manęs nelauki, negailėk

Ir ašarų nelieki.

Aš ne su nugalėtojais,

Aš – su nenugalėtais. (p. 57)

 

Ta „saulėta panemunė“, ta „varginga karklo šakelė“ taip artima mums, prieniečiams, o kartu tie įvaizdžiai taip primena ir mūsų filosofinį poetą Antaną Maceiną, ir mūsų „tautos poetą“ Just. Marcinkevičių…

Algirdas Maceina – vertas jų ainis. Gaila, kad išėjo tik viena jo knygelė – kaip koks „aukso karolių, prisirpusių ugnim vėrinys…“

O ant Maceinų namelio, gražiai atnaujinto ir prižiūrimo Tamaros Maceinienės, turi puikuotis memorialinė lenta, nes jame gyveno trys poetai: Antanas Maceina – Jasmantas, jo giminaitis Just. Marcinkevičius ir jo sūnėnas Algirdas Maceina – visi „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniai, garsinantys mūsų kuklų ir jaukų kraštą.

 

                                                                                  Anarsija Adamonienė