Rašytojo D. Kajoko virpesiai
Prie didžiųjų Suvalkijos literatūros ąžuolų V. Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bubnio giliai šaknis įleidęs ir 1953 m. Prienuose gimęs Donaldas Kajokas. Rašytojas, poetas, eseistas vertėjas, 15 knygų autorius, nacionalinės ir daugelio kitų premijų laureatas.
Birželio 13 d. D. Kajokui sukanka šešiasdešimt. Jubiliejaus išvakarėse Justino Marcinkevičiaus bibliotekoje rašytojas kartu su bičiuliais, poetais Daiva Čepauskaite ir Arnu Ališausku, savo gerbėjams pristatė naujausią savo romaną „Lapės gaudymas“. Ir ne tik. Dalindamiesi mintimis apie rašytoją, jo kūrybą, jį šnekindami, provokuodami klausimais ir įžvalgomis D. Kajoko bičiuliai susirinkusiesiems suteikė galimybę artimiau pajusti mūsų kraštiečio kūrybinius slėpinius, parodė, kokia tai tauri, nepaprastai kukli ir didi asmenybė.
Anot A. Ališausko, D. Kajoko poezijos žodžiai paprasti ir gula tiesiai į širdį. Priešingai nei dauguma, jis nemoko gyventi, bet tuo savo nemokymu moko labiau nei kitas, aiškinantis, kaip ir ką daryti. Tik klausą reikia turėti ir mokėti skaityti.
Rašytojas gyvena paprastai, nemeluodamas, nekeldamas sau didžiulių tikslų, tiesiog pasroviui nešamas gyvenimo upės ir gaudydamas atsklindančius virpesius, išsiliejančius kūryba. Net kūrėju savęs nelaiko, nes, anot D. Kajoko, vienintelis kūrėjas yra Dievas.
Rašytojo gyvenimo upė nėra rami, ji buvo pasiekusi net Indiją ir užsibuvusi dvasiniuose labirintuose. Tad jo kūrybos paprastume slypi ir didžiulė gyvenimo išmintis, filosofija, kurią suprasti ne taip paprasta. Štai kad naujausias romanas „Lapės gaudymas“. Jis sudarytas iš pokalbių, dienoraščių paraščių ir miniatiūrų. Rašytojas sakė, kad šioje knygoje pasistengė pratęsti kai kurias savo eseistikoje užmegztas idėjas. Jos iš gan trumpų gabaliukų, bet turi tam tikrą intelektualinę dramaturgiją. „Lapės gaudyme“ yra ir poezijos, ir filosofijos.
Kodėl „Lapės gaudymas“? A. Ališauskas aiškina taip:
– Visi gyvenime kažką gaudo: kas šlovę, kas reitingus, kas pinigus, moterų dėmesį, dar ką nors. Bet amžinybės požiūriu, tai yra žaidimas. Jis nė kiek ne prasmingesnis, nei lapei savo uodegos gaudymas. D. Kajokas tą žaidimą pateikia kaip tikrojo žmogiškumo, prasmingo būvimo išraišką.
D. Čepauskaitė daugiau kalbėjo apie ją užbūrusią D. Kajoko poeziją, kurioje kalba paprasta, suprantama ir nepaprastai graži. Poetas rašo taip, kaip gyvena, ir gyvena taip, kaip rašo.
Mokytoja Anarsija Adamonienė, susižavėjusi kraštiečio kūryba, pacitavo ne vieną posmą.
– Ne viską suprantu, ką jūs rašote, bet jūsų sukurti vaizdai tokie gražūs, – atviravo mokytoja ir įteikė savo sode pražydusių bijūnų puokštę.
Dėkodamas susirinkusiesiems D. Kajokas padeklamavo šį eilėraštuką, geriau nei daugybė žodžių apibūdinantį patį rašytoją:
Nedidelė mano tėvynė, nedidelis mano namukas.
Į antpirštį tilptų avytė, aš pats nedidukas.
Ganau ją. Ji skabo lapus prie Stikso mirksinčios saulės.
Kaip gera pasauly, kad net nesvarbus tas tavo pasaulis.
D. Kajokas Prienuose gyveno iki ketvirtos klasės, vėliau ir iki šiol gyvena Kaune. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu. Vėliau – Literatūros muziejuje, žurnalo „Nemunas” redakcijoje. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis”. 1992 m. jam paskirta Jotvingių premija. 1995 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. 1999 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Šiemet birželio 6 d. Rokiškyje D. Kajokui už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ įteikta rašytojo Liudo Dovydėno premija.
Kasmetinę Liudo Dovydėno premiją už lietuvišką romaną Lietuvos rašytojų sąjunga įsteigė įamžindama žymaus lietuvių prozininko, Valstybės premijos laureato (1936 m.) Liudo Dovydėno (1906-2000) atminimą. Anksčiau premiją yra gavę Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis. Kūryba versta į anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, lenkų, suomių, vengrų, gruzinų, ukrainiečių, latvių, slovėnų kalbas.
Onutė Valkauskienė
