Kaip padėti nerimastingam vaikui?
Per didelis nerimas trukdo vaikui bendrauti ir su bendraamžiais, ir suaugusiais. Todėl tėvai turėtų padaryti viską, kad vaikas neabejotų jų meile (nepriklausomai nuo pasiekimų). O tai nėra lengva. Mūsų lūkesčiai (neretai per dideli) augina vaikų nerimą. Tai rodo, kad patys nepažinome besąlyginės tėvų meilės, ir todėl dabar taip sunku duoti savo vaikams tai, ko patys nesame gavę.
Neramuolio portretas
Į grupę ar klasę nedrąsiai įeina vaikas. Jis susirūpinęs stebi aplinką, tyliai sveikinasi ir sėdasi ant arčiausiai esančios kėdės kraštelio. Atrodo taip, tarsi lauktų kokių nors nemalonumų. Vaikas bijo žaisti naujus žaidimus, sunkiai įsitraukia į naują veiklą. Jis reiklus sau, savikritiškas, jo savivertė žema. Jis iš tiesų mano, kad yra pats nevikriausias, negražiausias, kvailiausias. Jam reikia suaugusiųjų paskatinimų visur ir visada. Toks vaikas kur kas jautriau reaguoja į sėkmes ir nesėkmes, į pagyrimus ir papeikimus. Jam labai sunku įvertinti savo veiklos rezultatus, jis negali pats nuspręsti, ar teisingai pasielgė, išsprendė užduotį ir t. t., todėl yra labai jautrus kitų nuomonei ir įvertinimams. Šiuos vaikus auginti ir ugdyti yra nė kiek ne lengviau nei hiperaktyvius ar agresyvius. Pastarieji visada būna matomi, o neramuoliai savo rūpesčius slepia. Kad išvengtų gąsdinančio suaugusiųjų dėmesio, vaikas stengiasi tarsi nebūti. Jis visąlaik susigūžęs: galva įtraukta į pečius, kvėpavimas greitas ir negilus, kalba nedrąsiai, tyliai. Įpranta atsargiai ir nepastebimai išslinkti iš kambario ar klasės. Kartais jis jaučia kaltę, net kai jo niekas nekaltina, jaučiasi atstumtas, nors su juo kalbantis asmuo nenorėjo nieko bloga jam pasakyti.
Vaikų nerimo priežastys
Dažniausiai vaikus savo nerimu užkrečiame mes, suaugusieji. O priežasčių nerimauti visi turime apsčiai. Pradedant šalies ekonomine situacija, baigiant asmeniniais lūkesčiais. Dirbdantys psichologai susiduria su tuo, kad vaikų nerimo ir nepasitikėjimo savimi priežastis glūdi tėvų nepasitenkinime (dažnai neįsisąmonintame) savo vaiku (ne tos lyties, ne tokios išvaizdos, ne tokio būdo, kokio buvo tikėtasi). Pvz., „būtų sūnus, tai žinočiau, kaip kalbėtis, o dabar… mergaitė“; „visų vaikai, kaip vaikai, tik maniškis amžinai sijono įsikibęs – visko bijo“; „jau geriau tegu į darželį eina, negu su anyta būna – užtenka, kad mano vaikas savo išvaizda į ją panašus, o jei dar charakteriu – neduok, Dieve“.
Nerimastingi vaikai dažniau serga
Nerimastingas vaikas paprastai yra geras, paklusnus, drausmingas. Jis nemoka (arba bijo) reikšti neigiamas emocijas. Jausmai (tiek teigiami, tiek neigiami) niekur nedingsta, jie palieka pėdsaką, verčia veikti. Neigiami jausmai gali išsilieti ant aplinkinių barniu, kumščiu, spyriu. O gali išoriškai ir nepasireikšti, tačiau jie niekur nedingo – vaikas juos nukreipė į save ir prieš save. Taip atsiranda vidinė agresija, kuri visų pirma silpnina vaiko sveikatą – dažniau sergama, (vaikas tarsi baudžia save už tai, kad kilo tokie „baisūs“ jausmai.) Retas ikimokyklinukas ir pradinukas paklaustas, ar galima pykti ant suaugusiųjų, atsako teigiamai. Bet vaikai suvokia, kad jie pyksta ir ant mamos su tėčiu, ir ant auklėtojos ar mokytojos. Kaip jie jaučiasi tada? Tą būseną gerai iliustruoja vieno antroko atsakymas: „Tada aš jaučiuosi nenormalus“. Tokia jausena augina vaikų nerimą labai sparčiai. Turime mokytis patys priimtinais būdais reikšti pyktį ir mokyti to savo vaikus. Vienas iš tokių būdų – mokėjimas jausmus įvardinti žodžiais, pvz., užuot sugniaužus kumščius ir šaukus, pasakyti, kad „aš pykstu ant tavęs“, „man nepatinka, kai tu taip elgiesi“.
Kaip žaisti su nerimastingu vaiku?
Kadangi neramuolį bet kokia nauja veikla gąsdina, vaiko įsijungimas į naują žaidimą turi vykti etapais. Pirmiausia tegu jis pasižiūri, kaip žaidžia kiti vaikai, susipažįsta su žaidimo taisyklėmis, ir tik tada galima jį paraginti prisijungti prie kitų žaidėjų.
Stenkitės vengti atviro konkuravimo ir žaidimų, kuriuose užduotis reikia atlikti kuo greičiau. Taigi įvairios estafetės ir varžybos šiems vaikams netinka.
Žaidimas užrištomis akimis (pvz., akla višta) neramuoliui yra įmanomas tik tada, kai jis toje vaikų grupėje jaučiasi gana laisvai ir pats pareiškia norą žaisti.
Nepersistenkime skatindami ir drąsindami vaiką. Pernelyg stengdamiesi kaip nors „išjudinti“ neramuolį, paversime jį užsispyrėliu.
Atsipalaidavimo pratimai – žaidimai
Augindami ir ugdydami nerimastingus vaikus, nepamirškime, kad nerimas yra lydimas įvairių raumenų grupių įtampos. Suaugusieji paprastai jau iš anksto žino, kad gerai pasinervinus vieniems skaudės pečius, antriems – juosmenį, tretiems – „pakirs kojas“. Tai vadinamosios įtampos kaupimosi sritys. Todėl būtina mokytis patiems ir mokyti savo vaikus atsipalaidavimo pratimų.
„Kaukių teatras“. Padeda atpalaiduoti veido raumenis, sumažina įtampą, nuovargį. Žaidimo instrukcija: „Vaikai mes visi apsilankysime ,,kaukių teatre“. Jūs būsite aktoriai, o aš – fotografas. Aš paprašysiu jūsų pavaizduoti įvairius veikėjus, pvz., parodykite man, kaip atrodo pikta ragana (Vaikai mimika ir gestais pavaizduoja prašomą personažą). Gerai, puiku, o dabar nejudėkite – fotografuoju. Juoktis galima bus, kai nufotografuosiu. O dabar parodykit man, kaip išsigando Raudonkepuraitės močiutė, pamačiusi vilką. Dėmesio! Fotografuoju!“ Toliau žaidimo vedėjas (tėvai ar pedagogas) gali parinkti personažus savo nuožiūra ir tęsti žaidimą, nepamiršdamas pagirti vaikų už jų grimasas. Ir baigdamas pasakyti: ,,Aktorių darbas baigėsi. Visi pavargo. Šiek tiek ramiai pasėdėsime ir pailsėsime. Visiems ačiū.“ (Vaikams labai patinka, kai fotografuojama ne įsivaizduojamu, o tikru fotoaparatu ir paskui galima apžiūrėti grimasas, iš anksto susitarus, kad aptarinėti galima tik save).
Kvėpavimo pratimai – žaidimai
Neramių vaikų (ir suaugusiųjų) kvėpavimas yra greitas ir negilus. Nes labai anksti patiriame, kad instinktyvūs, spontaniški jausmai aplinkiniams nepriimtini. Todėl nesąmoningai išmokstame stiprius jausmus valdyti, t. y. sumažinti įkvepiamo oro kiekį, kuo mažiau jo leisti patekti į krūtinės ląstą. Kai oras sulaikomas viršutinėje krūtinės ląstos dalyje, emocijos užblokuojamos. Jaučiamas tik sunkumas. Susiformuoja nemalonūs pojūčiai kūne. Ilgainiui jie tampa nuolatiniai. Todėl labai praverčia kvėpavimo pratimai – žaidimai.
„Balionėlio pūtimas“: Įsivaizduok, kad dabar mudu pūsime balionus. Įkvėpk oro ir paėmęs įsivaizduojamą balioną priglausk prie lūpų. Išpūtęs žandus lėtai, kad nesusprogtų pūsk savo balionėlį. Jis tampa vis didesnis ir didesnis. Parodyk man, kokį pripūtei. Žaidimą kartoti 3 kartus. (Per ilgai giliai kvėpuojant, gali apsvaigti galva).
„Laivelio plukdymas“: Įsivaizduok, kad mūsų laivelis plaukia, plaukia ir staiga sustoja. Padėkime jam plaukti, pasikviesdami vėją. Įkvėpkime daug oro ir garsiai pro burną iškvėpdami plukdykime mūsų laivelį. Nagi, pamėginkime dar kartą. Noriu išgirsti, kaip pučia vėjas.
„Pienės pūko pūtimas“: Užsimerk ir pamatyk pievą, kurioje daug pienių pūkelių. Vieną nusiskink ir nupūsk pienės pūkelius. Dar kartelį papūsk – ne visi pūkeliai nuskrido. Dabar jau visi skrenda. Šaunuolis.
Nerimastingumo požymiai (Šis testukas orientacinis, jis nėra diagnostikos priemonė)
Negali ilgai dirbti nepavargdamas.
Jam sunku susikaupti.
Bet kokia užduotis sukelia perdėtą nerimą.
Užduotį atlikdamas yra susikaustęs, įsitempęs.
Sutrinka, drovisi dažniau nei kiti.
Dažnai kalba apie įtemptas situacijas.
Dažnai parausta nepažįstamoje aplinkoje.
Skundžiasi, kad sapnuoja baisius sapnus.
Delnai paprastai yra šalti ir drėgni.
Dažni tuštinimosi sutrikimai.
Kai susijaudina, stipriai prakaituoja.
Nepasižymi geru apetitu.
Užmiega sunkiai, miega neramiai.
Baikštus, daug ko bijo.
Lengvai nusimena.
Dažnai negali sulaikyti ašarų.
Blogai ištveria laukimą.
Nemėgsta imtis naujos veiklos.
Nepasitiki savimi, savo jėgomis.
Bijo sunkumų.
Sumuojamas ,,pliusų“ skaičius ir gaunamas bendras nerimastingumo balas. 1–6 balai – mažas nerimastingumas; 7–14 balų – vidutinis nerimastingumas; 15–20 balų – didelis nerimastingumas.
Bendros rekomendacijos tėvams
Mokykimės patys valdyti savo nerimą, nes juo užkrečiame ir savo vaikus.
Dažniau vaiką pagirkime, bet taip, kad jis žinotų už ką giriamas.
Nelyginkime jo su kitais vaikais.Galime palyginti tik vaiko dabartinius pasiekimus su ankstesniais.
Kelkime vaikui realius (atitinkančius jo gebėjimus) reikalavimus.
Neskubinkime dažnai savo vaiko ir kuo mažiau kritikuokime.
Būkime nuoseklūs: jei ką nors leidžiame ar draudžiame, tai neturi priklausyti nuo mūsų nuotaikos.
Bendraudami su vaiku negriaukime kitų jam reikšmingų suaugusiųjų autoriteto: „Daug tie tavo mokytojai išmano, manęs geriau klausyk!“
Jei vaikui sunkiai sekasi mokytis, raskime būrelį, veiklą, kuri jam sektųsi ir teiktų džiaugsmo.
Leiskime dukrai ar sūnui prisiglausti prie mūsų, neatstumkime jų, kai jiems liūdna ar kai jie verkia, bet atsiliepkime į jų jausmus, parodykime, kad juos suprantame.
Pasitikėkime savo vaiku ir mylėkime jį tokį, koks jis yra.
Parengta pagal psichologės Birutės Černiūtės-Petraitienės straipsnį
