Redaktoriaus savaitė. Kalbėti neužtenka, reikia daryti.
Štai ir sulaukėme auksinio rudens. Rudens šaukliai kaštonai jau puošiasi auksine lapų laja, dauguma medžių pamažu irgi pradeda rusti, gelsti ir mesti lapus. Tačiau, ko gero, svarbiausia, ką pastebime – tai vis tamsėjantys vakarai. Jeigu anksčiau galėjome džiaugtis ilgais ir šviesiais vakarais, tai dabar, jau 21 val., skubame į namus, nes tamsa ne ateina, o tiesiog užgriūna.
Rudenį prasideda ir naujas planetos pulsas. Akademinis gyvenimas. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad lauko klasių yra nedaug, o ir oras ne visada leidžia, tai visas naujasis pulsas pasislepia po stogais į įvairaus dydžio kabinetus, auditorijas bei prekybos ir pramogų centrų skyrius.
Rugsėjis – tai nauja šviesa, kuri šviečia beveik iki Naujųjų metų iškilmių. Laukdami artėjančių didžiausių metų švenčių, mes netgi blogu oru stengiamės judėti į priekį ir kaupti jėgas bei idėjas, kurios realizuojasi vos per keletą šventinių dienų ar net valandų. Ir gūdžios žiemos akivaizdoje viską paleidę vėjais arba į artimų žmonių širdis, mes pasineriame į žiemos letargą. Iki pat pavasario.
Žmogaus evoliucija labai įdomi. Pirmiausia tuo, kad mes sugebame išgyventi įvairiose sunkiose situacijose ir prie jų prisitaikyti. Eidami į priekį taikomės prie gamtos sąlygų, prie ekonomikos, politikos bei šeimos narių ar kaimynų užgaidų. Turime pasirinkimo teisę, bet dažniausiai ją ignoruojame. Mes mieliau nusprendžiame „virti savo sultyse“, bet ne siekti kažko daugiau. Ir būdami išmintingi, turėdami ne tik teisę, bet ir tikslą tobulėti, mes sustojame vietoje, nes paklūstame nepaaiškinamai jėgai. Paklūstame nesuprantamam absurdui priklausyti nuo to, kas mums neleidžia kilti aukštyn.
Žmonija – tarsi iš daugybės dalių sudėtas sprogmuo, kurį detonavus prasideda grandininė reakcija. Keisčiausia, kad mes mielai vienas nuo kito akimirksniu užsikrečiame negatyvia destrukcija, bet esame tarsi permirkę vandeniu ir neveiksnūs, kai reikėtų užsikrėsti gėrio kūryba.
Antai, pakvieskime visus draugiškai pasistatyti namus, kuriuose galėtume susirinkti, gerti arbatą, bendrauti, susipažinti. Na, ateis kokie trys, kurie visada visur eina. Pakvieskime sudeginti mokesčius didinančios valdžios namus – aplinkinės gatvės bus sausakimšos. Jeigu ne padegėjų, tai žioplių.
Vienas iš tokių pavyzdžių yra mūsų pasaulio gamta. Į kartą per metus rengiamas visuotines gamtos valymo akcijas susirenka po kelis ar kelias dešimtis žmonių, per visą Lietuvą – keli tūkstančiai, tačiau į parduotuves nusipirkti bananų su akcija skuba visi, net nepagalvodami, kad, vos spėję surinkti kelias šiukšles, į šiukšlių konteinerius tuoj pat išmes tūkstančius neperdirbamų maišelių nuo bananų, o juose ilgiems amžiams bus užkonservuotos suvalgytų bananų žievės. Mielai metame šiukšles su plastikiniais maišeliais į konteinerius, net nepagalvodami, kad tie maišeliai nerūšiuojami keliauja į sąvartynus ir tampa „konservais“. Nepraleisdami oro, jie visas maisto bei kitas atliekas užkonservuoja ilgiems metams, negana to, išlieka ant mūsų planetos paviršiaus. Kartais užkasti po metro storio žemės sluoksniu, o kartais gulintys atvirame ore, draskomi paukščių bei kitų gyvūnų ir skleisdami „gardų tėviškės aromatą“.
Apie ekologinę katastrofą, kurią patys sukūrėme, rašė ir ne vienas popiežius. Dar 1971 metais šią problemą savo enciklikoje „Pacem in terris“ kėlė popiežius Paulius VI. Tą patį savo pirmojoje enciklikoje 1970 metais nagrinėjo popiežius Jonas Paulius II, pro akis 2015 metais nepraleido dabartinis popiežius Pranciškus.
Mes jau seniai žinome, kad pasaulį verčiame šiukšlynu, tačiau ar stengiamės jį gelbėti? Ne. Nes griauti lengviau. Ar sunku parsinešti bananų bei kitų vaisių rankoje arba popieriniame (perdirbame) maišelyje ir, juos suvalgius, žieves užkasti žemėje, kad supūtų, o maišelį naudoti dar kartą arba išmesti į popieriaus atliekų konteinerį perdirbimui? Matyt, sudėtinga. Ar lengva nesukant galvos viską parsinešti skirtinguose plastikiniuose maišeliuose ir ramia galva viską mesti į vieną kibirą ir prikaupus išpilti į konteinerį? Taip!
Geri darbai neužkrečia taip, kaip apkalbos, kerštas, pyktis, keiksnojimai ir noras sunaikinti visa, kas erzina ir tądien guli ant dūšios. Nervus raminame pirmiausia apsipirkdami, o paskui išmesdami ir pamirštame, kad visa tai yra etapas: „gyvenimas“, „egzistencija“, „veikimas“. Užuot rūpinęsi tuo, ką turime, rūpinamės, kaip viską, ką turime, pakeisti nauju. Tik išlieka klausimas – ar galime pakeisti savo planetą? Ne. Ar šeimą, kurią sukūrėme, galima lengvai išmesti ir pakeisti nauja? Taip, kad širdyje neliktų nieko iš praeities? Taip, kad galėtume viską pamiršti, lyg suvalgytą duonos kriaukšliuką? Ne. Ar galime siekti viską, ką turime, pagerinti? Taip.
Kaita nėra blogai, tačiau visada turime įvertinti, ar nauja kuriame siekdami sunaikindami sena, o gal viską patobulinti? Bet svarbiausias visada išlieka ne noras keisti, o pats keitimasis. Kalbėti neužtenka, reikia daryti. Puikiai žinome, jog pakviesti žmones nuveikti gerą darbą yra sunku, tačiau daromas geras darbas turi ypatingai didelę įtaką. Jo pavyzdžiu galima sudominti kitus. Bet su viena sąlyga – jei tas darbas daromas kantriai, ištvermingai ir nuosekliai…
Ar mūsų pasaulis bus švaresnis, jei daiktus tik nuolat keisime naujais? Jame liks daug pakuočių, šiukšlių. Ar mūsų gyvenimas taps mielesnis, jei nuolat keisime sau artimus žmones? Jame liks daug pakeistų žmonių ir nuoskaudų. Ar mes tapsime tobulesni, jei savo mintis keisime tik naujomis mintimis, užuot jomis tobulinę savo turimas mintis? Mūsų protuose ir sielose neliks nieko patikrinto ir nuoseklaus, liks tik kintantis neapibrėžtumas.
