Redaktoriaus savaitė. Gyvenimas, kaip ir melodija, tegali būti įvertintas tuomet, kai nuskamba paskutiniai akordai.
Štai dar kartą vakaro raudoniu nusidažiusiame danguje nuvilnijo Joninių laužų dūmai. Dar kartą nuskambėjo vienas kitas lietuvių liaudies dainų bei muzikos akordas, kurį, suprantama, pratęsė linksmybės iki pat paryčių.
Visgi net „paparčio žiedo“ paieškos jau tampa atgyvena ir daugeliui nebepavyksta sulaukti ryto. Vieni krenta nelygioje kovoje su linksmybėmis, kiti – su minkštos pagalvės pagundomis. Iš tikrųjų, nuostabu po didelių darbų padėti galvą ant pagalvės! Kaip gera pailsėti! Ypač gera ten, kur esi saugus, kur visa aplinka tiesiog alsuoja tavimi pačiu – namuose. Savo namuose randi prieglobstį ne tik šaltą naktį ar darganotą dieną, bet ir norėdamas pasislėpti nuo visų žmonių. Pasislėpti ir pailsėti, kad vėl pakilęs galėtum plėsti akiratį ir nerti į svaiginantį gyvenimo sūkurį.
Gyvenimas – tai melodija. Besisukanti ratu, kylanti į viršų, besileidžianti žemyn ir vingiuojanti visais tėviškės kloniais. Viskas, ką mes girdime ir matome, yra melodija. Kartais ji linksma, kartais turi liūdnesnių natų, tačiau vingiuoja nesustodama. Ir, kas svarbiausia, netgi turėdama liūdnesnių gaidų, ji nebūtinai yra gedulinė.
Mūsų melodija naktį aprimsta, tuo tarpu dieną kartais į ją įsijungia ir visas simfoninis orkestras, sugaudžia valtornos, trombonai, širdies dūžio ritmu sudunda timpanai ir iki pat dangaus pakylėja šimtas griežiančių smuikų. Kartais tyliau, kartais garsiau. Dažnai pagalvojame, kad esame paprasti ir gyvenimas yra paprastas. Deja, klystame.
Klausydamiesi melodijos galime pasakyti, ar ji mums patinka, ar ne. O ar galime pasakyti, kokio ji sudėtingumo? Kiek jėgų prisireikė jai sukurti ir atlikti? Netgi sėdėdami koncertų salėje ir klausydami jos gyvai, net negalime įsivaizduoti, kiek laiko prie jos sėdėjo kompozitoriai, kiek prireikė laiko, fantazijos ir pastangų, kad ją parašyti. O ką jau kalbėti apie tuos visus muzikantus, kurie šimtus valandų griežė savo partijas, vėliau stengėsi susijungti į visą orkestrą. Dar reikėtų pagalvoti, kiek laiko kiti muzikantai mokėsi, bandydami atlikti tą pačią melodiją. Įsivaizduokite, kiek žmonių ir darbo prisireikė norint iki šios dienos išsaugoti vieną ar kitą Mocarto arba Liudviko van Bethoveno kūrinį! Ir tokia galybė darbo tik dėl… vieno 5 minučių kūrinio. O mes sakome, kad viskas paprasta, viską galime įvertinti tik dviem žodžiais – patinka arba nepatinka.
Gyvenimas negali patikti arba nepatikti. Koks jis yra, galėsime pasakyti tik jo pabaigoje. Tiksliau, koks jis buvo, galės atsakyti tie, kurie mums išėjus galės paskelbti verdiktą „nugyveno gražų gyvenimą“. Arba nelabai gražų.
Gyvenimas, kaip ir melodija, tegali būti įvertintas tuomet, kai nuskamba paskutiniai akordai. Kaipgi galime vertinti savo ar kito žmogaus gyvenimą, jeigu jis dar nesibaigė? Žmogus savo likimą gali pakeisti vos per kelias akimirkas, tad jeigu jam liko gyventi dar pusė amžiaus ar keletas metų – per tą laiką jis savo melodiją gali pakeisti visiškai. Viskas priklauso nuo jo pastangų ir, žinoma, orkestro, kuris jį supa, kuris jam padeda atlikti šią melodiją.
Dažnai sakome, kad viskas priklauso nuo mūsų, kad mes sprendžiam, kaip norime gyventi, tačiau ar tikrai? Taip. Sprendimus, kaip norėtume gyventi, kur norėtume gyventi, su kuo norėtume gyventi, priimame mes, tačiau ar mes priimame sprendimus, kokios aplinkybės mus lydės?
Norime būti suomiais? Bet gimėme lietuviais… Norime būti milijonieriais? Bet kišenėse kol kas tik milijonas vėjų… Norime bendrauti su protingais draugais, bet tie, kurie su mumis sutinka bendrauti, nėra tokie labai išmintingi… Ir visgi yra labai svarbus dalykas. Visa tai, kas yra aplink mus, ir kuria mūsų melodiją. Liūdnesnėmis ar linksmesnėmis gaidomis, bet būtent draugai ir aplinkybės ją kuria. Mes galime įdėti į savo gyvenimą naujų instrumentų, naujų akordų, tačiau pagrindinė melodija yra mūsų aplinka. Namai ir žmonės.
Galime rinktis instrumentus kokius tik norime, tačiau tai, kas jau įrašyta mūsų melodijoje – nebepasikeis. Joje visada išliks natos, kurios jau sugrotos, instrumentai, kurie jas grojo. Pasikeisti gali tik viena – melodijos pabaiga. Tačiau ar ta melodijos pabaiga bus verta viso kūrinio? Ne. Nes kūrinys vertinamas visas. Visgi yra galimybė, kad klausytojus ta pabaiga sužavės labiausiai ir liūdnai prasidėjusi melodija gali baigtis įstabiu džiaugsmu. Tačiau liūdnos natos neišnyks niekada.
