Mintimis dalijasi praeiviai. Kodėl Jonus labiau gerbiame nei, pavyzdžiui, Antanus ar Petrus?

Aušra Banionienė

Aš nešvenčiu Joninių – nedalyvauju jokiuose renginiuose, tik būtinai pasveikinu savo draugę Jonitą. Bet man gražu, kad mes, lietuviai, išsaugojome senąsias tradicijas ir nepamirštame trumpiausios metų nakties. Todėl Jonai dėmesio daugiau ir sulaukia, kad jų vardadienis sutampa su Rasos švente. Vis planuoju per Jonines nuvažiuoti į Kernavę, kur, manau, vyksta įdomūs renginiai, bet neprisirengiu.
Rimantas Tarasevičius

Pastaruoju metu Jonines švenčiu retai, nes neturiu artimų Jonų, o į renginius neinu, nes laiko nebeužtenka. Gal dėl to, kad iš karto po Joninių ir aš, ir žmona švenčiame gimtadienius, per kuriuos sulaukiame sveikintojų. Seniau, prisimenu, ir laužai liepsnodavo, ir Jonai būdavo vainikuojami. Dabar jau nebemadinga su vardadieniais sveikinti, todėl galvoju, kad nei Jonai, nei Antanai sveikinimų nelabai sulaukia. Bet šventė – ne tiek Joninės, kiek vasaros saulėgrįža – prasminga, reikėtų, kad ji nebūtų užmiršta.
Adomas Gediminas Žilionis

Visuomet pasveikinu kaimyną Joną, bet į renginius neinu – kojos nebeleidžia, nors šventės vyksta ir dabar. Seniau per Jonines dideli renginiai vykdavo – Jonus vainikuodavo, laužus kūrendavo, žaidimus visokius žaisdavo. Manau, kad tradicija švęsti Jonines išliks, nes ir mažų Jonukų auga. Ir ši šventė visuomet bus populiaresnė už Petrines ar Antanines, nes Šv. Jono diena yra ypatinga – ilgiausia metuose.
Aldona Venterienė

Jonines švenčiame, nes tai laisvadienis. Mes būtinai pasveikiname mylimus Jonus ir apvainikuojame. Joninės – visos tautos šventė, bet, manau, kad ši diena turėtų būti švenčiama nedideliuose būreliuose – giminių, kaimynų rate ar bendruomenėse, tuomet ir tradicijas galima prisiminti – laužus kūrenti, žolynus skinti, burtis, paparčio žiedo ieškoti ar po rasą voliotis ir sveikatos semtis.