Vaikai laukia globėjų ir šeimos šilumos
Vaikų globos namų reforma palietė ir Jiezne buvusius vaikų globos namus (dabar Jiezno paramos šeimai centrą). Apie tai, su kokiomis problemomis susiduria, kas jaudina ir kelia nerimą, kaip ir kur ieškoti gerų žmonių ir gerų šeimų, norinčių padėti likimo nuskriaustiems vaikams, kalbėjomės su Jiezno paramos šeimai centro direktore Jūrate Žukauskiene, globos centro koordinatorėmis Zita Grinkevičiene ir Jūrate Čepuliene, GIMK specialistėmis Jūrate Pagirskaite ir Vilija Kasteckaja.
Šiuo metu Jiezno paramos šeimai centre gyvena ir mokosi 34 įvairaus amžiaus vaikai, dar neradę naujų globėjų ir šeimų, kurios galėtų suteikti šilumą, jaukumą ir rūpestį. Centro darbuotojai intensyviai ieško asmenų ar šeimų, kurie norėtų užtikrinti laimingą vaikystę šeimoje.
Globos centras pasiruošęs padėti
Globos centras – socialinių paslaugų įstaiga, įgyvendindama vaiko globėjo (rūpintojo) teises ir pareigas, pagal tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį perduoda likusį be tėvų globos vaiką, socialinės rizikos vaiką prižiūrėti budinčiam globotojui, teikia ir organizuoja socialines paslaugas bei kitą pagalbą pagal poreikį vaikui ir budinčiam globotojui, taip pat kitokią pagalbą vaiko tėvams, siekiant grąžinti vaiką į šeimą. Kitaip tariant, globos centro funkcija – teikti reikiamas paslaugas šeimoms, jau globojančioms vaikus, taip pat rasti vaikams globėjus ar įtėvius. Lietuvos savivaldybių globos centrai tarpusavyje bendradarbiauja, suieško globėjus, keičiasi informacija apie norimus įsivaikinti vaikus. Tokiu būdu savo namus Prienų savivaldybėje randa vaikai iš Jonavos ar Kaišiadorių, o prieniečiai – kituose rajonuose. Šeimos ar pavieniai asmenys vaikų pageidauja pagal lytį, amžių, o kartais ir pagal išvaizdą. Juk nori, kad vaikai bent kiek būtų panašūs į globėjus ar įtėvius, ir nieko čia nepadarysi.
Visi vaikai nori šeimos, nori artumo, apkabinimo, padrąsinančio žodžio. Jų, likusių be savo biologinės šeimos, gyvenimiška patirtis daugeliu atvejų tikrai nemaža ir skaudi.
Kol kas šis procesas Prienų savivaldybėje vyksta gana sunkiai, kaip ir visoje Lietuvoje. Kaip sakė Jiezno paramos šeimai centro direktorė, nėra paprasta surasti vaikams globėjus. Labiausiai pageidaujami maži vaikučiai nuo 2 iki 6 metų, kad būtų be šeimos ir artimųjų. Neatsiranda norinčių būti ir budinčiais globėjais, pas kuriuos būtų apgyvendinami vaikai, paimti iš šeimų. Vaikai geriau jaučiasi, kai pakliūva į šeimą, o ne į valdiškus namus.Anot direktorės, tokiais atvejais didelė paspirtis yra budintys globotojai, kurie, nors ir nebūdami susiję su vaiku giminystės ryšiais, yra praėję specialius mokymus ir žino, kaip suteikti vaikui emocinį ir fizinį saugumą. Taigi vaikas patiria mažesnį stresą, kol jo šeimai bus suteikta pagalba ir jis galės saugus sugrįžti į namus. „Sunku pasakyti, kodėl žmonės nenori dirbti šio darbo. Užsienyje labai populiaru būti laikinais globėjais (vaiką globoja iki 12 mėn.), tam tikrą laiką vaikus auginti ir prižiūrėti, o paskui atiduoti ir vėl priimti kitus. Mūsų žmonės dar jaučia įvairias baimes. Baimę, kad prisiriš prie vaiko, o jį reikės atiduoti. Pasiėmusieji globoti vaikus bijo, kad gali likti vieni, be pagalbos, kai teks susidurti su sunkumais, ypač žinant, kad tie vaikai jau yra patyrę tam tikrų išgyvenimų. Nors globėjų darbas apmokamas, tačiau besidominčių šiomis galimybėmis nedaug. Gal žmonėms trūksta informacijos, gal per mažai viešumo“, – kalbėjo J. Žukauskienė.
Kas yra globėjai ir ką jie atlieka?
Globėjams (rūpintojams), budintiems globotojams ir būsimiems įtėviams rengiami mokymai. Jau šiuo metu yra paruošta 12 asmenų, norinčių ir galinčių globoti vaikus. Iš jų du jau turi ir globoja vaikus, kiti globėjai – artimi giminaičiai, o viena šeima dar laukia norimo trejų metukų vaikučio. „Mes kviečiame į mokymus kuo daugiau žmonių, juk jie nieko neįpareigoja. Būsimi globėjai mokomi 7 savaites, kiekvieną savaitę po 3 valandas, po to būna du apsilankymai namuose. Parengiama išvada ir pateikiama Vaiko teisių tarnybai. Toms šeimoms ar asmenims, kurie globoja artimus giminaičius, tokie mokymai nėra būtini, tačiau rekomenduojami“, – pasakojo GIMK specialistės.
Globėju gali tapti ne jaunesnis nei 21 metų ir ne vyresnis nei 65 metų amžiaus asmuo (išskyrus atvejus, kai globoti pageidauja artimas giminaitis, vaiko seneliai, broliai ar seserys), nebūtinai susituokęs, neprivalo turėti jam nuosavybės teise priklausančio būsto. Svarbiausia – turėti tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis.
Globa nustatoma tada, kai vaiko tėvai dėl įvairių aplinkybių negali patys auginti vaiko. Globa, pasikeitus aplinkybėms, gali būti panaikinta.
Laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas ir atstovavimas. Laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į jo biologinę šeimą. Laikinieji globėjai vaiką globoja iki vienų metų (12 mėn.), kol paaiškėja, ar jis gali grįžti gyventi į savo tėvų šeimą, ar jam turi būti paskirta nuolatinė globa.
Nuolatinė globa nustatoma tada, kai vaikas lieka be tėvų globos ir negali grįžti į savo biologinę šeimą dėl priežasčių, kurių pašalinti negalima. Nuolatiniai globėjai yra apsisprendę vaiką auginti iki pilnametystės.
Budintis globotojas – tai asmuo, galintis priimti laikinai globoti vieną ar keletą vaikų. Šiais vaikais jis rūpinsis iki tol, kol jie galės grįžti į savo šeimą ar bus surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Šie globėjai dirba pagal individualios veiklos pažymą. Globos trukmė – iki 12 mėn. Socialinės garantijos globėjui: 1,25 MMA ( kai globojamas 1 vaikas) ir 1,5 MMA, globojant 2 ir daugiau vaikų. Skiriami pinigai vaiko poreikiams: 152 eurai/mėn. ir vienkartinė 4 bazinių socialinių išmokų dydžio pašalpa už kiekvieną vaiką (įsikūrimui). Kitokios išmokos skiriamos globėjui, nuolatinai globojančiam vaikui, kurias numato kiekviena savivaldybė, atsižvelgdama į rekomendacijas.
Dar trūksta patirties
Jiezno paramos šeimai centro bazėje įsikūręs Globos centras veiklą pradėjo tik 2018 m. liepos 1 dieną. Nuo rugsėjo 1 d. pradėjo vykdyti projektą, iš kurio lėšų buvo finansuojama globos koordinatorių ir psichologo (0,5 etato) atlyginimai, įrengti darbo kabinetai. Tačiau dar neseniai susikūrę dariniai neturi patirties ir įdirbio, kaip surasti asmenis ar šeimas, norinčias priglausti be tėvų globos likusius vaikus. Iš pokalbių su žmonėmis aiškėja, kad jie bijo atsakomybės ir nežinios, nepasitiki savo jėgomis ir bijo likti be pagalbos, bijo, kad bus daug tikrintojų ir jie atsidurs kaip po padidinamuoju stiklu. Kitas nemažą įtaką darantis veiksnys yra apkalbos, kurių tikrai mūsų visuomenėje netrūksta. Manoma, jeigu pasiimi globoti vaiką, ypač jeigu savi jau palikę namus, tai susigundei vaiko pinigais…
Kita problema – globoti vaikus kviečia reklama televizijose ar iškabinamais plakatais, o realus darbas su žmonėmis nevyksta. Iš tikrųjų reikėtų ne įvairių neefektyvių reklamų, o daugiau lėšų skirti bendradarbiavimui su seniūnijomis ir jų darbuotojais, kurie žino ir pažįsta savo žmones.
Jiezno GIMK darbuotojos bandė eiti į bendruomenes, dalyvavo seniūnijų ataskaitiniuose susirinkimuose, tačiau ir tai nedavė rezultatų. Iš tikrųjų į tokius renginius žmonės ateina dėl visai kitų problemų ir paprastai vyresnio amžiaus. Iš tokių renginių nauda nebent tokia, kad kažkas sužino, kur gali kreiptis norėdami globoti vaiką. O globos ar įvaikinimo tema galima kalbėtis su žmogumi tik nuoširdžiai, kad galėtum išsklaidyti nuogąstavimus.
Socialinės globos koordinatorė Jūratė Čepulienė pastebėjo, jog norinčiųjų globoti gal atsirastų daugiau, jeigu žmonės mažiau abejotų ir pasitikėtų savo jėgomis bei specialistų pagalba. Gerų žmonių yra daug, tik reikia iki jų prieiti, juk ne visi abejingi be tėvų likusiems vaikams ar našlaičiams.
Nebūna neišsprendžiamų problemų
Nemažai šeimų, neturinčių vaikų, bijo, kad pasiėmus globoti vaiką gali kilti problemų, ypač paauglystės metu. Ką tada daryti? Yra atvejų, kad vaikai grąžinami į globos namus…Bet būna, kad vaikai ir patys pabėga nuo įtėvių. Betgi visko atsitinka ir su savais vaikais. Tik biologiniai tėvai neturi kam grąžinti. Visokių situacijų gyvenime pasitaiko ir niekas nuo to nėra apsaugotas. Tik reikia prisiminti, kad visas problemas ir nesusipratimus galima išspręsti, ypač kai į pagalbą šeimoms ateina socialiniai globos koordinatoriai, specialistai, psichologai.
Gerosios patirties tikrai yra. Ne vienas žinomas žmogus paima į savo šeimą po 1–2 vaikus, užaugina ir išlydi į gyvenimą. Juk tai toks prasmingas ir geras darbas – padėti žmogui užaugti. Ir Prienų rajone, ir Birštone žmogui yra tokių šeimų ar pavienių asmenų, kurie džiaugiasi savo globotiniais, džiaugiasi, kad juos vadina tėčiu ar mama. Prieš kelerius metus, pokalbio metu, viena moteris, užauginusi įdukrą, pasakė: „Ne ji man turi dėkoti, kad paėmiau iš vaikų namų ir auginau, o aš, kad ją pasiėmusi galėjau patenkinti savo motinystės instinktą, o jai suteikti tai, ką kiekviena mama suteikia savo vaikui.“
Kitą gražią istoriją išgirdau prieš porą dešimtmečių. Pažįstamas žmogus, neturintis savo vaikų, ankstų rytą važiavo traukiniu iš Kalvarijos į Kauną. Vagone pamatė ašarojančią paauglę mergaitę. Ta mergaitė ir papasakojo, kad ją iš vaikų namų pasiėmė vasarai viena ūkininkų šeima. Bet čia mergaitė patyrė tikrą košmarą: – trečią ketvirtą valandą ryto reikėjo dviračiu važiuoti melžti karves, vežti pieną, o dieną dar ir ravėti daržus. Žodžiu, buvo tikra vergė. Žmogus sužinojo, kuriuose vaikų namuose ji gyvena (tada traukiniu, pabėgusi iš globėjų, važiavo atgal į vaikų namus), ir netrukus ten nuvažiavo su žmona, pasiėmė mergaitę, o vėliau įsidukrino. Dabar įdukra jau turi savo šeimą, tačiau ji įtėvius laiko tikrais tėvais, o jos vaikai – seneliais.
