Pusę metų trukęs rebusas išspręstas – Alvydas Vaicekauskas tęs pradėtus darbus
Kovo 17-osios vakarą išsisprendė jau nuo lapkričio visų galvose ramybės nedavęs klausimas – ar pavyks Prienų rajono savivaldybės merui, socialdemokratui Alvydui Vaicekauskui išsaugoti savo postą 2019-ųjų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. Tuo pačiu – ar pavyks seniems bei naujiems priešininkams įveikti, rodos, nepajudinama tvirtovę.
Iš esmės, klausimą dėl A. Vaicekausko ir socialdemokratų populiarumo bei tvirtumo Prienų rajono savivaldybėje išsprendė jau savivaldybių tarybų rinkimai bei rinkimų į savivaldybių merus pirmasis turas.
Nors iš šalies atrodė, jog partijos skilimas, susipriešinimas bei auganti kitų politinių jėgų įtaka bei populiarumas rajone susilpnins socialdemokratų pozicijas, visgi, naktis iš kovo 3-iosios į kovo 4-ąją parodė, jog simpatijos socialdemokratams niekur nedingo ir palyginus, su 2015 metų rinkimais – sustiprėjo. Negana to, pirmajame rinkimų į savivaldybės merus ture, A. Vaicekausko galimybė išlikti meru atsiskleidė ne surinktų balsų skaičiumi, o stipriu atsiplėšimu nuo kitų kandidatų.
Nors teorinė prielaida apie tai, jog socialdemokratų ir paties esamo mero priešininkai susivienys ir sugebės sudrebinti, rodos, neįkandamus pamatus – egzistavo, visgi, to kovo 17-ąją padaryti nepavyko.
A. Vaicekauskas surinkęs 60 proc. (5301) balsų įveikė Partijos Tvarka ir Teisingumas kandidatę Loreta Jakinevičienę (3441 balsai), taip, dar labiau sustiprindamas socialdemokratų jėgas savivaldybės taryboje iki 7 narių (įskaičiuojant ir turimą mero antro balso privilegiją – 8).
Tiesa, socialdemokratų stiprybė dar spręsis artimiausią mėnesį. Sudarinėjant galima koaliciją, galimos įvairios nuostabą bei šiurpą keliančios sąjungos. Nors, teorinė prielaida, jog socialdemokratai gali likti nuošalyje nuo koalicijon susivienijusių visų oponentų egzistuoja, visgi, ši prielaida tėra tik teorinė.
Pirmiausiai, tam įtakos daro marga naujoji Prienų rajono savivaldybės taryba. Elementaru, jog kuo ji margesnė, tuo daugiau skirtingų nuomonių ir tuo pačiu – skirtingų užmojų bei reikalavimų. Hipotetinė mažumų koalicija išsilaikytų neilgai ne tik dėl skirtingų nuomonių, bet ir nesibaigiančių derybų ne tik su pačiomis partijomis, bet ir jų atskirais nariais. Deja, situacija, kuomet vienas ar kitas politikas susivilioja aukštu postu – gana dažna, kaip ir situacija, kuomet tokio politiko skrydis dideliame aukštyje tęsiasi neilgai.
Taigi, viena realiausių, socialdemokratams oponuojančių koalicijų, galėtų būti sudaryta iš Partijos Tvarka ir Teisingumas, Lietuvos Socialdemokratų Darbo partijos bei Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos naujadaro. Žinoma, tvirtai koalicijai prisireiktų, dar vieno „dviviečio ekipažo”. Visgi, prieš susidarant tokiai koalicijai reiktų išspręsti daug konfliktinių klausimų, kurie liko po praėjusių dviejų Tarybos kadencijų.
Socialdemokratams sudaryti valdančiąją koaliciją būtų lengviau – jai pakaktų 6 narių „injekcijos”. Blogiausiu atveju – 5. Socialdarbiečių atskilimas nuo socialdemokratų bei nuolatinis tvarkiečių susipriešinimas su socialdemokratais, rodos, nė kiek nenurodo į sėkmingą, ilgalaikę sąjungą. Apie sunkiai sulipdomą sąjungą mena ir politiniuose kuluaruose minimas ne itin malonus nesusikalbėjimas su darbiečiais ir valstiečiais, todėl nereiktų nustebti, jog valdančiojoje koalicijoje atsiras naujų, šviežiai iškeptų politikų.
Tiesa, šių metų savivaldybių tarybų bei merų rinkimai buvo kitokie nei visada. Prienų rajono gyventojai apsisprendė – senieji „mohikanai” atsibodo. Ir tai liečia ne smulkesnius, o būtent gausiausią – socialdemokratų kontingentą. Į priekį šoktelėjus jaunimui, Prienų rajono ateitis šiek tiek apsiblausė politine migla. Ar po miglos prasidės audra, ar kaip ir priklauso – išlys saulė, pasimatys dar negreit. Deja, galutinį rezultatą galėsime išvysti tik po 4 metų, nors šviesėjantis arba tamsėjantis dangus jau pasirodys būtent po koalicijos sudarymo. Nuo koalicijos sudėties priklausys, kokie įsipareigojimai ir kam bus vykdomi likusius 4 metus.
Ir tai yra labai svarbus klausimas.
Tylomis po pasaulį jau beklaidžiojanti ekonominė krizė yra tarsi su defibriliatoriumi nuolat sukrečiama ir atitolinama karinėmis finansinėmis operacijomis. Puikiai žinoma, jog pats geriausias verslas yra karas. Todėl, nuolat eskaluojama saugumo situacija pasaulyje bei nuolat vykstančios karinės operacijos vis dar išlaiko pasaulinę ekonomiką paviršiuje. Tačiau nereikia pamiršti, jog dirbtinės priemonės niekada nėra tokios stabilios kaip iš savęs pulsuojanti gyvastis. Todėl, žaidžiant karo svertais telieka tik dvi galimybės – arba sustabdžius karinės pramonės „išsitaškymą” ekonomika riaumodama sustos ir paaiškės buvusios bei esamosios valdžios mylimam kraštui padaryti „geri darbai” arba karinė pramonė pasieks aukščiausią vartojimo lygį – augimą kitų destrukcijos atžvilgiu.
