Redaktoriaus savaitė. Ar žmogaus orumas priklauso nuo batono kainos?

Lengvam šalčiui kaustant laukus viso pasaulio katalikai minėjo dar vienas iškilmes – trijų karalių apsilankymą pas šv. Kalėdų kaltininką Jėzų Kristų.

Tiesa, minėdami Kūdikėlį Jėzų aplankiusius tris karalius dažnai nežinome ir neįžvelgiame, jog pastaroji išminčių trijulė buvo ne faktiniai karaliai, o išminties karaliai. Neretai patys pripažįstame, jog karaliais mus daro ne turtai, o išmintis. Todėl, ko gero, vieninteliai žvaigždžių ir planetų judėjimą išmanantys išminčiai ir galėjo rasti varganą tvartelį su pranašų skelbtu mažuoju Mesijumi.

Dažnai, stokodami išminties, žengiame keliais, kurie veda į niekur. Į elementarią nieko nevertą tuštumą. Turbūt dažnai tenka pripažinti, jog nežinodami teisybės patekome į gana nemažą duobę, iš kurios teks ilgokai kapstytis, o išlipus – ilgai valytis ant savęs likusį purvą. Turbūt nėra tokio žmogaus, kuris niekada nebūtų pasakęs: „Kad aš būčiau žinojęs!“

Žinojimas, o ypač žinių siekimas, suteikia viltį tapti… taip, tokiais pačiais karaliais. Savo žiniomis ir pastangomis galime tapti ne kažkokios valstybės, bet savo gyvenimo karaliais. Tais, kurie sugeba valdyti save ir pasaulį aplink save, nes… jį pažįsta. Tai suteikia ne tik viltį, bet ir gyvenimą. Tai saugo gyvybes, ramybę ir orumą. Orumą gyventi.

Iš tikrųjų, labai dažnai girdime, kaip kas nors pažeidė, pažemino ir kitaip „apdorojo“ mūsų orumą. Ko gero, žmonijos savivertė jau senokai buvo taip smukusi, kad žmogaus orumą tektų įrašyti net į įstatymo rėmus. Jeigu žmogus iš prigimties gali būti orus ir oriai gyvendamas būti laimingas, tai dabar apsistatėme įstatymais, kurie nurodo mums, ką reiškia būti oriam ir kaip atskiriama, kas yra orus, o kas – nelabai. Ko gero, linksmiausia yra tai, jog patys nežinome, kas yra orumas, bet tas žodis mums taip patinka, kad vartojame jį bet kur.

Didelės maisto kainos neleidžia „oriai“ sulaukti senatvės, didelės laidotuvių kainos neleidžia „oriai“ numirti, kaimynas keikdamas kaimyną neleidžia jam „oriai“ gyventi…

Tik įdomu, nuo kada „orumas“ yra susijęs su įkalinimu? Nuo kada „orumas“ yra kažkokiomis sąlygomis, kainomis, ar beverčiais žodžiais apribota žmogaus laisvė? Ar žmogaus orumas priklauso nuo batono kainos?

O gal žmogaus orumas priklauso nuo jo paties pastangų gerbti save, aplinkinius ir, svarbiausia, rūpintis tuo, kad jo gyvenimas būtų išmintingai orus, bet ne orus dėl to… kad gauna paramą iš svetimų rankų ir dar mielai dėl to skundžiasi?

Visada žinojome, kad žmogus gimsta ir tampa medžiotoju. Tuo medžiotoju, kuris turi susimedžioti ir maisto, ir kailinius žvarbiai žiemai. Bet dabar mielai esame priklausomi nuo įstatymų, kurie leidžia ne tik medžioti, bet ir nurodo, kaip medžioti. Netgi nurodo, ar mes medžiotojai, ar ne! Žmogaus prigimtinė laisvė teisingai pasirinkti savo kelią tapo bevertė, nes dabar viskas aprašyta įstatymuose.

Įstatymuose parašyta, kad žmones supažindinti su tiesa ir jos mokyti – negalima, nes žmogus turi laisvę nieko nežinoti ir savo orumą sieti su pieno kainomis rinkoje. Įstatymuose parašyta, kad gyventi tradicinėje šeimoje ir tuo girtis – negalima, nes taip mes ignoruojame ir smerkiame kitokių šeimų orumą. Įstatymuose parašyta, kad auginti ir auklėti savo vaikus taip, kaip mokėmės ir kaip įprasta – negalima, nes tai pažeidžia vaikų, kaimynų bei ugdymo įstaigų orumą. Įstatymuose parašyta, kad turime teisę gauti pinigų, mokėti mokesčius, persiskaičiuoti mokesčius, kaupti pensijas… trumpai tariant, kapstytis piniguose ir pirkti! Pirkti paslaugas, pirkti prekes, imti paskolas, jas dengti kitomis paskolomis, pastarąsias dengti savo turtu arba… ne, ne orumu, o organais.

Orumo šioje vietoje nėra, nes jo jau seniai nebėra. Jis įvertintas tik skaičiais su trimis raidėmis „Eur“. Žmogaus orumas sudėtas į pinigus, o žmogaus asmenybė, jo dvasia, jo emocijos, jo stiprybė, jo sveikata, išmintis ar ramybė niekam nereikalinga ir nesvarbi. Svarbiausia tai, kad žmogus, kiek jam leidžia fiziologinė kūno sandara, egzistuoja ir gali vartoti. Esame vartotojai, kurių vartojimą tokie kvaili terminai kaip „išmintis“, „palikuonys“, „šeima“, „tikėjimas“, „viltis“ tik žlugdo. Nes nė vienas jų neverčia pirkti. Visi šie terminai padeda žmogui gyventi oriai ir džiaugtis be jokių prekių, be jokių blizgučių, be jokių laikinų gamtą teršiančių „turtų“. Tų „turtų“, kurie niekada nesuteiks ramybės ir pasitikėjimo savimi. Tų „turtų“, kurie neviltį, netektį, liūdesį, vienatvę „išgydo“ tik porai akimirkų, po kurių žmogus pasineria dar giliau į „batonišką orumo krizę“, palikdamas išminties skatinamą orumą nuošalyje.