Birštono viešojoje bibliotekoje skambėjo meilės poezija

Kovą prasideda pavasaris, pražysta pirmosios gėlės – žibutės, savo mėlynomis akimis sveikindamos bundančią gamtą ir žmogų. Šiemet pirmųjų gėlių, nedrąsiai pražydusių pietiniuose šlaituose, kai kas rado dar vasario mėnesį. Tačiau pirmoji kovo savaitė tikrai nepriminė pavasario. O Birštono viešojoje bibliotekoje buvo surengtas puikus poezijos vakaras „Pirštai jos neša leliją“, skirtas moterims, skirtas meilei…

Kadangi poetas ir dramaturgas Julius Keleras netikėtai susirgo, tad Birštono viešosios bibliotekos kolektyvui teko nenuvilti susirinkusiųjų į vakarą.

Jaukiai įsitaisę prie staliukų, su puodeliu kavos ar arbatos, birštoniečiai buvo gerai nusiteikę ir nesulaukę poeto. Poezijos ir muzikos dozę jie tikrai gavo.

Tą vakarą skambėjo ne tik eilės, kurias skaitė bibliotekininkė Ledina Tamošiūnienė, bet ir puiki smuiko muzika, kurią padovanojo smuikininkė Eleonora Urbelytė, šiuo metu magistro studijas tęsianti Nyderlanduose, Mastrichto konservatorijoje.

Pristatydama poeto kūrybą, L. Tamošiūnienė paminėjo, kad Julius Keleras – plačios kūrybinės biografijos autorius. Jo poezija bei vaikų literatūra gausiai verčiama į užsienio kalbas, jis ir pats ruošia vertimus, rengia skaitymus, fotografuoja.

Taip pat buvo parodyta J. Kelero interviu LRT laidai „Kelias namo“ ištrauka, kurioje pasakojama apie jo kūrybos pradžios užuomazgas. Reikia paminėti, kad poetas rašyti pradėjo gana anksti, dar mokydamasis pradinėse klasėse.

Susirinkusieji įdėmiai klausėsi įdomių J. Kelero minčių APIE SKAITYMĄ: „Man skaitymas yra šventoji pamišimo forma. Skaitydamas neįmanomai save prapleti. Jei perskaitei ir patyrei, tai žiūrėdamas pro tą patį langą žymiai daugiau pasakysi apie tą vaizdą, negu tie, kurie neskaitė. Jie matys tik labai buitinius dalykus. Blogiausia: matys plokščiai. Aš neatskiriu buities, kasdienos nuo kūrybos. Tai absoliučiai susilieję indai. Iš kasdienybės viskas ir atsiranda. Patys esam kasdienybės detalės.“

Kęstutis Navakas apie J. Kelero kūrybą yra sakęs: „J. Keleras demonstruoja nunykusio ar priščiuvusio kultūros pasaulio ilgesį, puikią poetinę mokyklą bei per ilgus metus išsiugdytą individualų, išsyk atpažįstamą stilių. Poezija barokiškai turtinga įvaizdžių, tačiau podraug ir neperkrauta jais.“

Vakaro vedėja paminėjo, kad renginyje turėjo būti kalbama apie XX–XXI a. lietuvių poetų rinktinę „Pirštai jos neša leliją“, tačiau šios knygos bibliotekoje nėra, tad pasiūlė pasiklausyti poezijos iš kitų rinkinių.

J. Keleras nuo 2012 m. nuolat pildo poezijos knygų ciklą „Dviese apie meilę“. Tai dvikalbės meilės lyrikos knygos. Vienoje pusėje būna užsienio autorių eilės, o kitoje pusėje – Juliaus Kelero. Pirmojoje knygoje autorius bando sudėti, surasti, sukurti moterį, jai pasitarnauti, grįžti į praeitį. Kalbėdama apie šią dvikalbę meilės lyrikos knygą, L. Tamošiūnienė sakė: „Tokia nostalgiška knyga, kurią, jei reikėtų apibūdinti, apibūdinčiau paties autoriaus haiku formos eilėmis (trys eilutės – ir išbaigtas trumpas eilėraštis).

Man aukščiausia valdžia

yra pienės pūkas

pučiamas tavo lūpų

***

Balta saga
susega smėlį ir vandenį
dugno kriauklė.“

L. Tamošiūnienė skaitė J. Kelero eiles, taip pat kitų poetų atsiliepimus ir pamąstymus, o tarpuose tarp skaitymų susirinkusieji klausėsi smuikininkės atliekamų melodijų.

J. Keleras rašo ir vaikams. Viename interviu jis yra sakęs, kad žavisi kūryba vaikams, nes gali padžiazuoti, žaisti, improvizuoti ir, žinoma, mąstyti apie tai, kas esame, kas mus supa, kokia yra daiktų prigimtis. „Man labai patinka knyga „66 istorijos“, kurią sudaro labai trumpi pasakojimai, bet kūrybingai žiūrint, skaitant kartu galima labai įdomiai pakalbėti su vaiku apie gyvenimą ir pasitaikančias keistas situacijas. Kaip pavyzdys gali būti pasakojimas „Apie sviedinuką“. Tai istorija apie tai, kad mes esame sukurti tokie, kokie turime būti, kokie čia, Žemėje, esame reikalingi, todėl mums nereikia keistis, turime priimti save ir mylėti“, – sakė L. Tamošiūnienė.

J. Kelero gyvenime svarbi ir fotografija. „Tad į Jūsų sąmonę nuolat plūsta poezijos eilutės, visur matote fotografijas?

„Su fotografijom – taip, matau. Su eilutėm sunkiau. Čia kaip Geda sakydavo: „Žinai, Juliau, aš jau nebesikeliu naktį, kai eilutė ateina į galvą“. O Venclova yra citavęs, rodos, Pasternaką, kad pirma eilutė yra iš Dievo, o kitas reikia padaryti. Tačiau pirma eilutė ir yra tas perliukas. Kartais aš irgi nesikeliu, nors reikėtų. Manau – prisiminsiu, bet niekada neatsimenu. Kaip ir sapnų, nebent pastarųjų likučius“, – viename interviu yra sakęs J. Keleras.

Vakaras prabėgo su poezija ir muzika. Nors poeto ir nebuvo, bet skambėjo jo eilės, pamąstymai, kolegų žodžiai ir mintys. Reikia tikėtis, kad kitą kartą, gal kai ateis jau tikras šiltas pavasaris, birštoniečiai susitiks ir su pačiu poetu. O žmonėms visada patinka klausytis poezijos bei mielų smuiko melodijų, sukurtų tokių didžiųjų kompozitorių kaip J. S. Bachas, V. Vivaldis.