Redaktoriaus savaitė
Duok! Ir tau bus duota! Dažnai būtent šią eilutę išgirstame klausydamiesi teologijos paslapčių. Tačiau dažniausiai ją susiejame su… materialine išraiška.
Duok eurų ir tau bus duota dešros… Panašiu principu ir gyvename. Viską įvertindami labai paprastai. Tu man – aš tau. Žinoma, dažniausiai pripažįstame, jog Ostapo Benderio planus stipriai gadinusi formuluotė „pinigai ryte, kėdės per pietus“ mums priimtinesnė. O pripažinę – laukiame. Laukiame, kol kažkas mums neš pinigus net ir tuomet, kai kėdės stovi pas kaimyną…
Tačiau reikia pripažinti, jog žodžiai „Duok! Ir tau bus duota!“ yra kupini gyvenimiškos tiesos ir išminties. Ne veltui kuriantys verslą žino vieną svarbią tiesą – norint turėti verslą ir klestėti, reikia dalintis. Dalintis pelnu su darbuotojais, tiekėjais, gamintojais, kartais net su pirkėjais. O ar kas nors paprieštarautų, kad šie žodžiai neturi teisybės net eiliniame eilinio žmogaus gyvenime?
Argi už pinigus laistome savo daržą? Argi už pinigus dirbame savo laukus? Kartais net nesusimąstome, jog dėl savęs dirbame laikydamiesi visiškai atvirkštinės formuluotės – kėdės pavasarį, o pinigai – tik rudenį.
Viską taip stipriai materializuodami net nepajuntame, kad „įsijungia“ godumas: „Duokit!Nes aš tiesiog to vertas!“
Ir niekada net nesusimąstome, kad pinigo dėjimas į taupyklę yra tiesiogiai tas pat kaip pagalba artimam, kaimynui, žmogui. Vieną dieną tai atsipirks. Kaip atsipirks taupyklės atidarymas, taip ir mes, kažkada pagelbėję galėsime patys tikėtis pagalbos. Ar daug pažįstate žmonių, kurie negavę reikiamu metu pagalbos vėliau su malonumu sutiko padėti kitiems?
Dažnai net nepagalvojame, jog žodis „duok“ neturi jokios piniginės vertės. Jis yra bevertis ir kartu neįkainojamas. Pagalba žmogui gali būti ir maža, ir gyvybiškai svarbi.
Vos prieš keletą dienų Lietuvoje paskelbus apie kraujo atsargų trūkumą gydymo įstaigose ir planus stabdyti suplanuotas gyvybiškai svarbias operacijas, per Lietuvą nusirito dvi nuomonių bangos.
Viena banga džiugino. Padėti atkurti kraujo atsargas suskubo gausios jaunimo pajėgos. Tiesa, kraujo vis dar trūksta, tačiau supratingi neatlygintini donorai situaciją suvaldė.
Antroji banga ne itin džiugino. Elementaru, jog šioji nuomonių banga buvo neigiama ar bent jau neutrali.
Klausimas – kodėl?
Daugelis nusivylusiųjų medicina, jos paslaugų kaina ir apskritai valstybe nemato reikalo duoti kėdes, kai net neina kalba apie pinigus prieš, per ar po. Visgi galbūt reikėtų kelti klausimą, ką mes norime įvertinti pinigais? Savo kraują ar pagalbą?
Kraujo donorystė nėra kenksminga. Yra tam tikri terminai, kuriuos žmogus privalo išlaukti, kol vėl galės paaukoti kraujo. Prieš kiekvieną donaciją atliekami ir kraujo tyrimai. Taigi žmones gąsdina ne blogumo baimė. Juos kausto apatija. Apatija, kol nelaimė neištinka jų artimo žmogaus ar jų pačių.
O taip! Esame nuožmi tauta, kuri, nelaimei ištikus artimąjį, ir tanką perplėštų plikomis rankomis. Tačiau ar ji sutiktų juo pasirūpinti iki nelaimės?
Esame įsitikinę, kad krauju pasirūpins kiti. Tie, kurie visada duoda. Arba tie, kurie dabar aktyviai donuoja. Tačiau neskaičiuojame, kad tie, kurie šiomis dienomis davė kraujo, kitą kartą galės jo duoti mažiausiai po mėnesio. Taigi, jei kraujo vėl pritrūks, ištikimiausi jo atsargų saugotojai dar kartą situacijos neišgelbės.
Tik klausimas, kaip reiktų elgtis žmogui, kuris laukia gyvybiškai svarbios operacijos ir žino, jog kita savaitė gali būti jam paskutinė. O kraujo atsargos bus papildytos tik kitą arba dar kitą savaitę – jei pasiseks. Ar tada, jei tas operacijos laukiantis žmogus būtų mūsų artimasis, irgi ramiai sėdėtume namuose laukdami, kol kraujo atsargomis pasirūpins kažkas kitas?
Gyvybiškai svarbių inkstų persodinimo operacijai prireikia 7–10 litrų kraujo. Tuo tarpu vienas donoras per mėnesį gali duoti ne daugiau kaip 0,38 litro kraujo. Ir tada iškyla klausimas, ar norėdami išgelbėti artimąjį rastume per vieną savaitę mažiausiai 20 donorų, kurie sutiktų duoti kraujo, kurių sveikata leistų tai daryti?… O kur dar ta pati kraujo grupė ir rizika dėl persirgtų sunkių ligų?
Ir tada tenka susimąstyti. Dar kartą įvertinti tą „duok ir tau bus duota“. Ar geriau duoti tai, kas nieko nekainuoja, ir būti įsitikinusiam, kad reikalui esant bus išgelbėta dar viena artimo (ar svetimo) žmogaus gyvybė ar leisti tai daryti kitiems ir turėti mažą viltį, jog vieną dieną kažkas mūsų pasigailės…
Ar paimti vaiką už rankos ir vestis, ar ranka jam pamojuoti ir atsisveikinti…
