Prigimčiai išlaisvinti reikėjo laiko
Šio straipsnio herojė – menininkė, diplomuota juvelyrė Vilma Vaitkevičienė, kurios pirmąją pavasariu kvepiančią juvelyrinių papuošalų kolekciją galima pamatyti ir patikusių gaminių įsigyti salone „Rasa“, J. Brundzos g., Prienuose.
Sakoma, išmokti siūti, kurti papuošalus ar iš molio nulipdyti suvenyrą gali kiekvienas, tačiau jį perteikti kūrybiškai, su polėkiu reikia turėti gyslelę. Paklausta, iš ko paveldėjo meilę rankdarbiams, V. Vaitkevičienė sako, kad niekada – ir ieškodama savęs paauglystėje, ir studijuodama įmonių administravimą, o ypač dirbdama knygyne, kur kūrybos dvasia tiesiog tvyrojo ore – nebuvo atitolusi nuo meno ir kūrybos. „Visada norėjau atrodyti kitaip, nei dauguma – rengiantis, renkantis papuošalus. Norėjau drabužio, kad jis kažkuo išsiskirtų. O pigiausia buvo pačiai nusimegzti, nusinerti, papuošti originaliomis detalėmis“, – nuoširdžiai pasakoja iš prigimties meniška, kruopšti, kūrybiška jauna moteris, augusi šalia auksarankės močiutės, iš kurios ir paveldėjo šiuos gebėjimus.
Vilma iš močiutės dar vaikystėje išmoko pirmųjų mezgimo virbalais, nėrimo vąšeliu, siuvinėjimo paslapčių. Nors mokydamasi mokykloje skyrė nemažai laiko įvairiems būreliams, lauko teniso treniruotėms, vakarai būdavo skirti rankdarbiams. Virbalai ir šiandien iš namų niekur neiškeliavo, nors kažkuriam laikui yra padėti į šalį.
Maždaug prieš aštuonerius metus juos pakeitė kiti rankdarbiai – papuošalai iš odos, vilnos, karoliukų. Nors išmokti jų gamybos tuomet buvo galima tik Birštono meno mokyklos suaugusiųjų studijoje, kuriai vadovavo dizainerė, menininkė Vilma Krasauskienė (Vilma taip pat svarstė galimybę važiuoti mokytis, tačiau šios minties atsisakė, nes buvo nelengva suderinti pamokas su darbu ir namais, kuriuose, be vyro, dar laukdavo dvi dukrelės), lyg kažkokia nematoma ranka būtų vedžiojusi Vilmos mintis – pati dizainerė užsuko į knygyną pasiteirauti, ar negali plačiau paskleisti informacijos, kad Prienuose atidaroma moterų dizaino studija. Taip prasidėjo kitas gyvenimo etapas, kuriame atsirado vakariniai užsiėmimai. Po kelerių metų, uždariusi knygyno duris, Vilma pradėjo kurti papuošalus. Lygiagrečiai baigė makiažo ir manikiūro kursus, gražino moteris. Ir augino naujas svajones.
Paklausta, kas įkvėpė gaminti juvelyrinius papuošalus, menininkė sako: „Viskas prasidėjo vienoje mugėje nuo rankų darbo žalvarinio žiedelio. Apžiūrinėdama žiedelį, užkalbinau papuošalais prekiavusią menininkę ir taip susipažinau su Alytaus dailiųjų amatų mokyklos dėstytoja, dailiųjų dirbinių iš metalo mokytoja Egle Liškevičiene, kuri pasiūlė atvykti mokytis. Pirmais metais mokė ji, o kitais – baltiškų papuošalų gamintojas, menininkas Marius Žuramskas, kuris taip pat labai daug davė, išmokė techninių dalykų. Parodė, kad galima ne tik lituoti, bet ir lieti – senos technologijos, kai metalas kaitinamas ir išpilamas į tam tikras formas, kurias reikia pačiam išdrožti, išgręžti skylutes, ertmes ir t. t. Forma – tai tavo fantazija, kurią vėliau įkūniji juvelyriniame kūrinyje.“
Taip Vilma prieš metus tapo diplomuota juvelyre, nors šio skambaus žodžio su prabangos prieskoniu purtosi. „Juvelyre savęs nelaikau, – kuklinasi menininkė. – Man tai skamba per drąsiai. Aš tik gavau daug žinių, neįkainojamos praktikos ir įsisavinau metalo apdirbimo technikas, kurias reikia išmanyti norint pagaminti juvelyrinį dirbinį. Negaminu iš brangiųjų metalų – aukso, platinos, nes tai brangu, „žaisti“ ir gadinti tokio metalo negali. Šiuo metu man priimtiniausia dirbti su sidabru ir žalvariu“, – sako V. Vaitkevičienė.
Vaitkevičių namuose dabar dažnai tvyro apdirbamo metalo kvapas. Žmonos idėjas palaikantis Vilmos vyras Romas padėjo įkurti atskirtoje patalpoje dirbtuvėles, kuriose menininkė praleidžia didžiąją dalį dienos. Kartais tai būna pagautas įkvėpimo ankstyvas rytas, kartais – kūrybinio ieškojimo popietė ar vakaras palinkus ties balto popieriaus lapu. Lape gimsta pirmieji eskizai pieštuku ir tik vėliau fantazija kuria elementus, medžiagas, detales, kurios sujungs kūrinį į visumą.
Vilmos darbai – ne kopijos. Menininkė sako kiekvieną juvelyrinį papuošalą ar kitą kūrinį kurianti taip, kad pirmiausia patiktų pačiai. „Galiu keletą kartų pradėtą darbą nutraukti, išardyti, iš naujo pradėti, bet jis turi būti toks, kokį įsivaizdavau“, – prisipažįsta ji.
Šis darbas – finansiškai brangus, kenksmingas (nors yra apsaugos priemonės), sunkus, ilgas ir daug kantrybės reikalaujantis. Bet Vilmai labai malonus ir mielas, nes leidžia įgyvendinti visas kūrybines mintis, išpildyti idėjas, kurių nuolat knibžda šimtai. O pradedančios juvelyrės (išduosime paslaptį – svajojančios kurti papuošalus ir iš brangių metalų bei kurti papuošalus vyrams ir jaunuoliams) darbus originalumą ir išskirtinumą vertinančios moterys jau spėjo pastebėti.
Vilmos kūriniai – lyg vaikai, su kuriais ir sunku skirtis, ir kartu lengva. Sunku todėl, kad žinai kūrinio nematerialiąją vertę, lengva – nes matai, kad papuošalą nešiojanti moteris su juo atrodo įspūdingai. Ir neretai būna, kad sutikusi dar ir dar kartą pasidžiaugia, padėkoja.
Paklausta, kokius kurianti ateities planus, Vilma jų neišduoda, pakartodama Makso Ermano mintis, kurios geriausiai tiktų mūsų pokalbio pabaigai: „Džiaukis savo planais, kaip džiaugiesi ir tuo, ką jau esi padaręs. Visada domėkis savo amatu, koks kuklus jis bebūtų – tai brangenybė, lyginant su kitais dalykais, kuriuos valdai.“
Originalių V. Vaitkevičienės juvelyrinių gaminių iš žalvario, sidabro, odos, puoštų pusbrangiais akmenimis, gintaru, galima rasti ir internetiniame feisbuko puslapyje „VIVAI juvelyrika“.
