Kodėl vaikai susikrovė lagaminus?
Lietuvos gyventojai nerimauja, kad jų kiekvieną dieną mažėja, o valdžia ginčijasi ir nesugeba rasti priežasties bei priimti sprendimus. Jauni žmonės išskrenda, išvažiuoja, išplaukia… Kodėl ir dėl ko? Ar jie kada nors sugrįš į savo gimtinę, ar dirbs savo šalies labui, o ne kitose šalyse kurs savo gyvenimus?
Ne paslaptis, kad išvyksta ir vyresnio amžiaus žmonės, ne tik jaunimas.
Apie kai kuriuos emigracijos aspektus kalbamės su keliais žmonėmis, kurie sutiko papasakoti savo šeimos istorijas.
Vaikai Anglijoje ir Vokietijoje
Virginijos (vardas pakeistas) šeimoje augo 4 vaikai – dvi dukros ir du sūnūs. Pirmoji į Angliją prieš 7 metus išvyko vyriausioji Daiva (iš pirmos santuokos). Paskata išvykti buvo išsiskyrimas su ilgamečiu draugu bei nesutarimas su patėviu. Mergina po vidurinės mokyklos buvo baigusi Alytaus profesinį rengimo centro kulinarijos kursą, tad turėjo profesiją. Anglijoje nesunkiai per draugus susirado darbą fabrike, apsigyveno su drauge. Netrukus susirado lietuvį draugą, po kiek laiko ištekėjo ir dabar jau augina beveik dvejų metukų dukrą.
„Grįžti namo, į Lietuvą norėtų, tačiau dar reikia užsidirbti pinigėlių, kad galėtų įsigyti butą. Kaime nėra ką veikti, nebent pas ūkininką, prie padienių darbų. Arčiausiai esantis didesnis miestas, kuriame būtų galima gauti darbą, – Alytus, kitus iš mūsų kaimo vežioja dirbti į Marijampolę ar Kaišiadoris. Jeigu namą įsigytų kaimiškoje vietovėje, tai reikėtų galvoti, kur padėti vaiką, Taigi, kol kas grįžimas yra tik tolimuose planuose, nors norėtų dukrą leisti į mokyklą Lietuvoje“, – pasakoja Virginija.
Kitas sūnus irgi išvyko į Angliją, įsidarbinti padėjo sesuo ir jos vyras. Vaikinas ten jau dirba 4 metus, neseniai persikraustė iš priemiesčio į miestą, kad būtų arčiau į darbą. Jaunesnioji dukra išvyko į Vokietiją. Mergina nemažai sportavo, dalyvavo įvairiose varžybose, dabar dirba sporto klube. Jauniausias Virginijos sūnus turėjo problemų su teisėsauga, paauglys buvo šiek tiek „pagedęs“, buvo įrašytas į policijos įskaitą. Tačiau dabar dirba statybos firmoje, o kitą mėnesį išvyksta dirbti į Vokietiją. Ar šie jaunuoliai kada sugrįš į Lietuvą? Kažin. Visi nori susitaupyti būstui, nori turėti iš ko pradėti verslą. Juk Lietuvoje dirbdamas kitam vargu ar kada prasigyvensi.
Priežastis, dėl kurios jie turėjo palikti gimtus namus, buvo darbo vietų trūkumas. Jauni vaikinai neturėjo galimybių įsigyti automobilį ir važinėti į darbą mieste. Juk kainuoja kuras, o mokėti normalaus atlyginimo niekas neskuba. Daugelis turi džiaugtis gaudami minimumą. Kita priežastis – ir ne kažin kokia aplinka namuose, tėvo pomėgis išgerti, nesantaika. Dar Virginija paminėjo, kad kaime jaunimas netrunka susimesti į prastas kompanijas ir užsiimti ne visai gerais darbais. Juk jauni, pinigų reikia…
Moteris ir pati galvoja išvykti pas vyriausiąją dukrą, gal dar ir pati darbą gautų ar bent anūkėlę padėtų auginti. Jai dar tik 50 metų, bet čia darbo tokio amžiaus moteriai gauti sunku. Dabar jų šeima gyvena iš socialinės pašalpos, vyras, kai netingi, dirba pas kaimo žmones, padeda ūkio darbuose, ji pati atidirbinėja už pašalpą…
Norėtų moteris, kad vaikai gyventų ir dirbtų Lietuvoje. Bet kaip juos susigrąžinti? Jie ten turi gerai mokamus darbus, gerai jaučiasi galėdami ne tik pavalgyti, bet ir pakeliauti po pasaulį. O ką gali gauti gimtinėje? Minimalų atlyginimą? Iš ko nuomotis butą Kaune ar Vilniuje, jeigu to minimumo neužteks ne tik nuomai, bet ir pavalgymui?
Šeima bandys įsitvirtinti Lietuvoje
Kita šeima džiaugiasi neseniai sugrįžusi iš Airijos. Rudenį reikės savo atžalas leisti į mokyklą ir darželį. Susitaupė per 5 metus pinigų ir įsigijo butą. O kaip su darbu?
„Darbo nebijau, ten irgi statybose dirbau, manau, ir čia ką nors panašaus rasiu. Be to, galvoju ir pats kokį nedidelį verslą sukurti. Tik besidomėdamas pamačiau, kad čia iš karto visur dideli mokesčiai laukia, neduoda verslui įsibėgėti, mažai konsultacijų, daugiau iš karto taikomos sankcijos ir baudos“, – sakė Rytis.
Vyras patikino, kad lietuviams geriausia gyventi Lietuvoje, kur tu esi savas, o ne užsienyje. Dar vieną aspektą Rytis įvardijo dar vieną aspektą –darbdavio nesiskaitymą su darbininku, kuris laikomas žemesniu. Jam tai teko patirti prieš išvykstant, kai po kelis mėnesius nemokėjo atlyginimo, kurio reikėdavo kaulyti kaip išmaldos, nors firma dirbo pelningai…
Dėl darbo rūpestį turi ir žmona. Airijoje ji dirbo parduotuvėje kasininke, darbas buvo pamainomis, gerai apmokamas. Čia irgi pasidomėjo, o tai, ką sužinojo, nelabai paguodė. Sako, kad teks dar mokytis, gal darbo birža parekomenduos ką nors. Pati moteris sako, gal būtų neblogai išmokti dirbti kirpėja, manikiūrininke…
Iš bedarbio – klestintis verslininkas
Neseniai teko bendrauti su Egidijumi, kuris jau 18 metų gyvena Anglijoje, Londone. Nesėkmės jį lydėjo nuo pat gyvenimo pradžios – vos susituokęs išsiskyrė su žmona, neteko darbo, bandė kurti savo verslą, bet nepavyko… Po poros metų sukūrė naują šeimą, gimė dukra. Reikėjo rūpintis, kaip kabintis į gyvenimą, kur ieškoti darbo, kad galėtų išlaikyti šeimą. Palikęs jauną žmoną su vaiku ant rankų savo tėvų globai, išvyko į Londoną. Svajonių kažkokių neturėjo, bet norėjo rasti darbą, nes Lietuvoje ką nors rasti buvo sunku, be to, ir netinkamų draugų netrūko. Galima sakyti, kad Egidijus bėgo iš Lietuvos ieškodamas ne tik darbo, bet ir ramybės. Londone įsidarbino, kaip ir dauguma tautiečių, prie statybų. Po poros metų išvyko ir žmona. Gal ji ir buvo tas sėkmės bilietas, nes tik šeimai būnat kartu pradėjo viskas sektis. Dabar Egidijus – klestintis verslininkas. Turi savo verslą, namą Ispanijoje ant jūros kranto, dvi dukras, kurių viena jau dirba tėvo firmoje, kita – baigia mokslus. Ar grįš į Lietuvą?
„Mes su žmona svajojame kada nors sugrįžti. Bet dukros jau pripratusios prie šio gyvenimo, joms Lietuvoje būtų sunku pritapti. Gal, kai baigs mokslus, gyvens savarankiškai, tada ir spręsim, ką daryti. Į Lietuvą perkelti savo verslą (turi smulkių maitinimo įmonių tinklą) būtų labai sudėtinga ne tik dėl vietos, bet ir dėl didelių mokesčių“, – sakė Egidijus.
Kas bus po kelerių metų?
Liūdnai kalba apie emigraciją ponia Regina, kuri pati jau yra garbaus amžiaus. Jos abi dukros daugiau kaip 15 metų gyvena Amerikoje. Išvyko per pažįstamus, draugus ir dabar ten visai neblogai gyvena.
„Teko išvažiuoti, nes čia 40–50 metų žmonės jau „už borto“. O ten sėkmingai dirba ir uždirba. Grįžta kas pora metų, bet būtų gerai, kad gyventų arčiau. Nei vaikų, nei anūkų čia nėra, o man jau ir pagalbos reikėtų, artimų žmonių, kurie būtų bent Lietuvoje. Jaučiuosi labai vieniša, ypač kai prieš 3 metus palaidojau vyrą. Aš vis galvoju, ką mąsto tie mūsų išrinkti Seimo nariai? Juk anksčiau visur žmonių buvo pilna, o dabar kaimuose – tik užkaltais langais trobos. Kas bus dar po kelerių metų? Ar jie dar ilgai galvos, ar palauks, kol paskutiniai darbingi jauni žmonės susikraus lagaminus? Nebus Lietuvos, nereikės nei Seimo, nes nebus ką valdyti“, – pesimistine gaida užbaigė mintį pašnekovė.
Pasak Reginos, skaudu matyti, kai tėvai laukia parvykstant vaikų atostogoms ar per šventes. Nespėja pasidžiaugti ir vėl tenka atsisveikinti. Sunku galvoti, kad mūsų vaikai ir anūkai jau darosi svetimi Lietuvai. Jie čia nereikalingi, niekas apie juos negalvoja. Kita vertus, moteris sako, kad jaunimui, nors kiek mąstančiam, reikia bėgti nuo alkoholizmo, smurto ir kitų blogybių. Kaime nemažai yra šeimų, gyvenančių iš socialinių pašalpų, vėliau tokį gyvenimo būdą renkasi ir jų vaikai. Kažkodėl vaikai nenori mokytis, įgyti profesiją ir būti naudingi savo šaliai, o ne išlaikytiniai. Jeigu kaime sunku rasti darbo, tai juk galima turint specialybę ieškoti darbo mieste, patiems dirbti savarankiškai.
Kai kurie emigravę jauni žmonės jau prarasti, ypač ten gimę ir mokslus baigiantys vaikai ar savo verslą turintys ir jau šaknis beįleidžiantys svetimoje žemėje lietuviai.
Pats laikas galvoti mūsų išrinktiesiems, kaip sustabdyti iškeliaujančiųjų srautą, kaip susigrąžinti jau kelis metus gyvenančius svetur, kol dar iš Lietuvos neišvyko paskutiniai lietuviai.
