Redaktoriaus savaitė

Staiga į langą kažkas lengvai barkštelėjo. Dar kartą ir dar kartą. Vis stiprėjantis barbėjimas greitai tapo išdaviku. Nesąžiningai, bet greitai išdavusiu, jog lauke ir vėl lyja.

Vis didesni lietaus lašai į langą reiškia tik viena – lauke tuoj bus ne tik šlapia, bet ir telkšos mažyčiai ežerai. Mums – tai nedidelės ar šiek tiek didesnė balos. O vieniems mažiausių mūsų pasaulio gyvių, pavyzdžiui, skruzdėlėms, tai – ne tik neaprėpiamo dydžio ežerai, jūros ir vandenynai, bet ir pavojus gyvybei. Galbūt net mirtinas.

Kiekvienas lietaus lašas bando užpildyti visas duobes, visus plyšelius, viską, kur tik galima patekti. net giliausias ertmes. Ir tada tai mažai skruzdėlytei tenka ieškotis prieglobsčio. Tik klausimas, kada aukštai esantis prieglobstis taps žemai esančiu ir taip lengvai užsemiamu.

Lašas po lašo ne tik akmenį pratašo. Jis ir viską užpildo. Ypač kantrybės taurę.

Žmonės – patys paprasčiausi, tačiau sunkiausiai nuspėjami sutvėrimai. Galime nesunkiai atspėti, ką reikia daryti, kad žmogus supyktų arba nusišypsotų, tačiau niekada negalime pasakyti, kada tai įvyks.

Apgauk žmogų. Paprasta! Tačiau, kada jis supyks? Sužinojęs tiesą ar dar po vienos apgavystės? O gal išvis nesupyks?

Padovanok žmogui gėlę. Paprasta! Tačiau ar jis nudžiugs ją gavęs, ar tik nuolat gaudamas? O gal nudžiugs ją kuo greičiau išmetęs?

Dažnai kalbame apie jausmus, politiką, bendravimą, tačiau niekada nesusimąstome, kad visur svarbiausia – kantrybė. Kantrybė išlaukti. Kantrybė iškęsti. Kantrybė būti.

Kiekviena kantrybė turi savo taurę. O kiekvienas žmogus – ištisą jų sandėlį, galima sakyti – barą.

Visą gyvenimą vaikštome ir pilstome kantrybės taures. Kantrybė gyventi bute, kantrybė eiti į toliau esančią parduotuvė, kantrybė pirkti brangesnę duoną, kantrybė žiūrėti televizijos šou, kantrybė skalbti jo kojines, kantrybė kažkam paklusti… Ir taip pilstome visą dieną – kasdien.

Kur dar yra kantrybės – taurės pustuštės arba išvis tuščios. Kur kantrybės per tą dieną sumažėjo, tai ir taurės sklidinesnės… Jei tą dieną atsirado kažkas naujo – į lentyną pastatėme naują taurę.

O jeigu kantrybė išseko, tai sklidiną taurę nunešame į kitą lentyną „niekada nepamiršti“.

Pasibaigusi kantrybė atveria didelę žaizdą. Ta žaizda ir yra tas sunkus darbas – nunešti taurę. O ją reikia nešti atsakingai. Ne tik pakeliui neišlaistant ir nesumaišant lentynos, bet ir netyčia neišverčiant kitų taurių. O ką jau kalbėt, jei nešamos taurės turinys netyčia perbėgs į kitą taurę, visiškai su tuo nesusijusią.

Didelė atsakomybė kainuoja brangiai. Ji kaip ugnikalnis išsiveržia ir, siekdama apsaugoti kitas taures, kaip potvynis nušluoja ir toli nuneša tai, kas tą taurę perpildė. Tuomet ramiai padedame taurę ant tos paskutinės lentynos ir niekada nepamirštame.

Nepamirštame, kad to darbo, įvykių, daiktų, jausmų ar žmogaus taurė jau pilna. Ir tai, kas buvo, nebegali sugrįžti, nes taurėje tiesiog nebėra vietos. Ir kitų taurių pildyti šios sąskaita neverta.

Svarbiausia tai, kad visuomet pamirštame, jog visi turime tokias pačias lentynas ir tokias pačias taures. Kiekviena turime ir po tokį sandėliuką, kuriame nuolatos pilstome tas taures. Ir niekada neįvertiname, jog pildydami savo taures užpildome ir kitų žmonių taures.

Viską nunešantis potvynis nuo mūsų ne tik atitolina rūpesčius, bet ir pripila vandens į kitas taures. Visas, kurios pasitaikė pakeliui. Dažnai skubėdami pilstyti savo kantrybės taures net nepastebime, jog kažkas šalimais pilsto ir savo taures, kurios užpildytos vieną dieną nuneša ne ką nors kitą, o mus pačius.

Net nesusimąstome, kad neturėdami kantrybės ir skubėdami visko atsisakyti mes ne tik nusišaliname nuo galimybių, nuo ateities, bet ir ta pati ateitis, galimybės, žmonės atsisako mūsų. Net nesusimąstome, kad užpildytos taurės nebėra kaip išpilti, nebent į kitą taurę.

Rūpesčiais, nuovargiu, įtampa užpildome savo darbo taurę ir, nebeturėdami kur jos išpilti, paskirstome po turimas, dar apytuštes taures. Namai, šeima, artimasis. Ir taip bedalinant vieną dieną prisipildo ir jos.

Kantrybė – ne taurių pilstymas, ne vaikiškas žaidimas „kas man atsibos šiandien“. Tai – mokslas. Mokslas suprasti, įsigilinti ir išsaugoti savo taures, kad vėliau nereikėtų visų perpildyti ir kartu su potvyniu nukeliauti toli toli.