Redaktoriaus savaitė
Žvilgt į vieną šoną, žvilgt į kitą – net rankos nusvyra! Kairėje – netvarkinga, o dešinėje – dar darbai išvis nepradėti. Turbūt atšilus orams ne vienam sodininkui susisuka galva. Nuo ko pradėti? Ir ką daryti dabar, pavasarį, kad vasarai įsibėgėjus būtų galima glostyti gležną, tačiau spalvomis švytintį gėlės žiedą ir atsargiai laistyti vėjyje vilnijančius dar mažus morkų žolynėlius.
Ką daryti, kad sunku darbas virstų grožiu? Ką daryti, kad tas grožis dažniau džiugintų, negu verstų sunkiai dirbti?
Tuomet sodininkai ima sunkius „talmudus“ su nurodytomis Mėnulio fazėmis, tinkamomis sodinti ir sėti dienomis, palankiais vėjais bei liežuvį nusilaužti verčiančiais trąšų bei veislių pavadinimais. Kas iki tūkstantmečius puoselėjamos sodininkystės rašytinių šaltinių neprieina, skuba pas kaimyną. Jei ne paklausti, tai bent pasižiūrėti.
Ir tada žiū tarsi nuo žemės drebėjimo pakyla daržuos žemės gniutulai. O su kiekviena karštesne bei sausesne diena – ir dulkių debesys, veriami įvairių įrankių skardaus skambėjimo.
Pora mėnesių darbo, tuomet tik savo augalėlių gelbėjimas nuo karštos saulės vandens sklidinais kibirais – ir jau gali mėgautis nuostabiu reginiu. Reginiu, kuris truks tik keletą mėnesių, tačiau širdį sušildys visai žiemai.
Apsižvalgai – ogi žmonės tokie patys. Sodininkai, ūkininkai, tekintojai, mokytojai, dainininkai – visi to paties kraujo. Visi su tomis pačiomis svajonėmis – džiaugtis ir mylėti.
Norėdamas ką nors sukurti stebinančio ir džiuginančio turi įdėti daug darbo. Daug domėtis, mokytis, bandyti, stengtis ir sukurti. Sukurti tai, kas džiugins ne vieną akimirką, o visą gyvenimą.
Kiekvienas kuriame savo gyvenimą tokį, kuriame galėtume gyventi, dirbti, džiaugtis ir mylėti. Kiekvienas, susidūręs su sunkumais, griebiame storiausias gyvenimo išminties pilnas knygas ir ieškome sau tinkamo gyvenimo kelio patarimų, kartais netekę vilties bėgame pas pagalbininkus, klausiame patarimo, bandome dairytis, kaipgi su savo gyvenimu elgiasi kiti. O tada imame laužyti liežuvį – sau neįprastais žodžiais stengdamiesi savo gyvenime, savo sieloje subrandinti naują, ateityje nuostabiausiomis spalvomis ketinančią pražysti sėklą.
Sėklą, kuri vieną pavasarį pajudintų sunkius ir pilkus žemės grumstelius ir išleistų ryškiai žalią daigelį. Daigelį, kuris šylant aplinkai ir nuolat laistomas išaugtų į nuostabią gėlę, pražystančią protą pavergiančio grožio žiedu ir įrodančią, kad mums tai pavyko. Pavyko pasėti ir išauginti tai, ką nesitikėjome padaryti.
Argi dėl to neverta vargti? Žinoma, kad verta. Ar neverta mokytis, domėtis, kad sukurtum tokį grožį?
Kodėl esame įpratę viską daryti taip, kaip patys suprantame, nors niekad nesidomėjome ir nežinome, kaip tai reikia iš tikrųjų daryti? Kaip tikėtis spalvingo sodo, nežinant, kad jį reikia laistyt? Kaip tikėtis, kad sodas užaugs, jeigu jo nesaugosime, nepuoselėsime ir nuolat prie jo nedirbsime?
Kas paskatina tikėtis, jog viskas atsiras be jokių pastangų ir be noro… Noro džiaugtis ir mylėti.
