Ar tikrai šiuolaikiniai vaikai kitokie?

Kovo 9 dieną Birštono TAU klausytojai kartu su partneriais Birštono vienkiemio darželio-mokyklos bendruomene susirinko į paskaitą „Šiuolaikiniai vaikai. Ar labai jie kitokie?“ Paskaitą skaitė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų dėstytoja, lektorė, porų ir šeimų konsultantė Laura Varžinskienė.

Lektorė pirmiausia pasiūlė užrašyti lentoje, kokie turi būti gero vaiko požymiai. Daugelis vardijo įprastus bruožus: paklusnus, aktyvus, protingas, sveikas, smalsus, mandagus, kūrybingas, pareigingas, imlus, drausmingas ir t. t.

Į klausimą, koks yra sėkmingas suaugęs žmogus, buvo paminėti beveik ir tie patys bruožai: sveikas, kūrybingas, turintis tikslą, pasitikintis savimi, pareigingas, gerbiantis save ir aplinkinius, mandagus, empatiškas, atsakingas, atviras, nuoširdus ir t. t.

Pasak lektorės, negalima reikalauti, kad vaikas aklai paklustų, turime kalbėtis ir diskutuoti, kad būtų aišku, kas teisus. Įdomu buvo nagrinėti ir ką reiškia būti smalsiam, kaip patenkinti smalsumą nepadarant žalos sau ir kitiems, iki kokio laipsnio galima patenkinti smalsumą.

Pasakodama apie vaiko psichologines elgesio priežastis lektorė paminėjo, kad kiekvienas žmogus nori būti svarbus ir pastebėtas, o vaikai šito trokšta dar labiau. Ką vaikas daro, daro tam, kad būtų svarbus, o suaugusieji tai ne visada pastebi. Tada vaikas, siekdamas atkreipti į save dėmesį, pasielgia blogai. „Vaiko noras būti pastebėtam ir svarbiam yra universalus ir būdingas visoms kartoms“, – sakė lektorė.

Pasak L. Varžinskienės, jaunajai kartai būdingas meistriškas tvarkymasis su milžinišku informacijos srautu, poreikis išoriškai atsipalaiduoti, o kartu ir didžiulė įtampa bei baimė ką nors pražiopsoti virtualioje erdvėje.

Šeimų konsultantė pažymėjo, kad dabar vaikai aktyvesni, labiau dirba jų smegenys, tačiau vis sunkiau juos kuo nors sudominti.

Šiuolaikiniai vaikai turi viską po ranka: žiūri TV, naršo internete, – nieko per daug galvoti ir nereikia. Galima teigti, kad mūsų vaikai stokoja nuobodžiavimo, nes mes, suaugusieji, stengiamės viską užpildyti. Nuobodulys skatina kurti, iš nuobodžiavimo vaikas gali imtis kūrybos. Juk vyresnės kartos atstovai puikiai atsimena, kai neturėdami daug ir įvairių žaislų jie po varnalėšų lapais, o kartais ir medyje statė namus, žaidė „daktarus“, mergaitės pačios siuvo lėles… Dabar matome, kad vaikai stokoja laisvo žaidimo. O kaip tėvų karta prie to prisideda?

Anot lektorės, tėvai daug ir sunkiai dirba, todėl mažai lieka laiko bendrauti su vaikais. Jausdami šiokią tokią kaltę, tėvai savo dėmesio stoką vaikams atperka daiktais. Kartais ir persistengia, nes vaikai tampa ilgiau priklausomi nuo tėvų, pripranta, kad tėvai spręstų jų problemas.

Kai auklėjant vaiką nustatomos ribos, vaikas jaučiasi saugus. Jei tokių ribų nėra, vaikas ieško dėmesio, blogai elgiasi lyg reikalaudamas ribų. Tada tėvai turėtų žinoti, kaip leisti vaikui pajusti savo blogo elgesio pasekmes.

Pranešėja paminėjo, kad labai gerai būtų leisti į auklėjimo procesą įsijungti ir seneliams, kurie turi ne tik gyvenimiškos išminties, bet ir kantrybės. Juk kartais seneliai su anūkais labai gerai sutaria, pasikalba, bendrauja, nes tėvai neturi laiko…

L. Varžinskienė klausytojus supažindino su E. H. Eriksono asmenybės raidos stadijomis ir krizėmis, paaiškindama, kas būdinga vieno ar kito amžiaus vaikui, kokios krizės gali kilti.

Taip pat lektorė paaiškino, kad visada reikia įvertinti vaiko iniciatyvas, ką jis nori veikti, dirbti. Jeigu jis nori kepti blynus, mes bijome, kad pribarstys virtuvėje miltų ir teks valyti, kad prastai kažką išskalbs ar išplaus, o mums reikės viską daryti iš naujo. Taip ir nužudome vaiko iniciatyvą ir norą kažką padaryti, pasijusti svarbiam ir pagirtam, pastebėtam. Jeigu neleidžiame mokytis dirbti, padėti, tai vėliau galime ir neprisiprašyti.

Taigi, ar šiuolaikiniai vaikai daug kuo skiriasi nuo tų, kokie buvome mes, mūsų tėvai ir gal seneliai?

Žinoma, kitas laikmetis, kitokios galimybės, bet žmogus vis tiek praeina visas savo raidos stadijas: kūdikystę, ankstyvąją vaikystę, vaikystę, jaunystę, vidutinio amžiaus tarpsnį ir senatvę. Šie gyvenimo tarpsniai visada eina nuosekliai, vienas po kito ir niekada vietomis nesikeičia. O poreikis ir noras būti svarbiam, pastebėtam ir įvertintam būdingas ne tik mažam žmogučiui, bet ir mums, suaugusiesiems.

Iš tikrųjų ši paskaita buvo naudinga ne tik TAU klausytojams, bet ir Birštono vienkiemio darželio-mokyklos mokytojams ir tėveliams, kurie bendrauja ir auklėja šiuolaikinius vaikus.