Sveikuolių susitikimas su Dariumi Šarausku
Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ nariai daug dėmesio savo veikloje skiria ne tik fiziniam kūnui, bet ir dvasinei būsenai. Be įvairių sportinių renginių, dėmesio sveikam gyvenimo būdui ir maistui, sveikuoliai dažnai klausosi ir paskaitų, kurias skaityti kviečiami žinomi žmonės, siekiantys gyvenimą padaryti tobulesnį, geriau pažinti save ir aplinkinius.
Vasario 23 dieną NKRP lankytojų centre „Versmenės“ klubo nariai susitiko su žinomu keliautoju, besidominčiu jogos ir budizmo paslaptimis ir ieškančio atsakymo į vis dar neatsakomus klausimus: „Kas aš esu ir ką aš čia veikiu, kokia mano misija šiame gyvenime?“
Darių pristatė jo mama Danutė Šarauskienė, ji paminėjo, kad sūnus nuo pat paauglystės domėjosi visai kitais dalykais nei bendraamžiai, jį traukė kelionės, naujos šalys, kaip ten gyvena žmonės, siekiantys tobulybės, ko mokomasi vienuolynuose ir kt. Jis keliavo ir dirbo dėl Lietuvos, dėl jos žmonių, stengėsi sužinoti ir pasirodyti kuo geriau, tuo patirdamas ir dvasinį malonumą.
„Versmenės“ pirmininkė Leonora Kalantienė svečią pavadino dvasiniu mokytoju. Tačiau pats Darius savęs mokytoju nelaiko, jis – tik keliautojas ir ieškotojas, krentantis ir keliantis, paprastas kaip ir mes visi.
„Kai išgirdau apie jūsų klubo sveikuolius, sužinojau, kad jūs viskuo domitės, tobulėjate. Mane išminties mokė vyresnieji – močiutės, seneliai, kurie buvo ir yra didieji mūsų mokytojai, turintys gyvenimo patirtį. Aš ir šiandien semiuosi išminties iš vyresniųjų. Dabartinis jaunimas yra atitolęs ir išbarstęs šias vertybes, o aš renku trupinius, kuriuos noriu perduoti kitiems. Renku tuos išminties grūdus ir noriu tą maišelį perduoti kitiems, kad visuomenė galėtų gyventi ir vystytis“, – sakė Darius.
Savo kelią į save Darius pradėjo dar paauglystėje, kai perskaitė amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šioje knygoje buvo kalbama apie laisvę, tobulumo siekimą ir iššūkį prigimčiai, savęs paieškas, kurios Darių ir vedė gyvenimo keliu. Pasak jo, dabar jis jau gali pasidalinti išmintimi, kurios įgijo Japonijos, Vokietijos ir Korėjos vienuolynuose, ir ten naudojama metodika. „Toks mano kelias, tokia mano misija, toks aš esu. Mano dvasinis vardas Cugin Kodži. Tai reiškia pirmapradį šaltinį, kuris perduoda viską. Juk mes visi ieškome šaltinio, iš kurio būtų galima atgauti jėgas, atsigerti“, – kalbėjo keliautojas.
D. Šarauskas pasakojo, kad jo teta buvo vienuolė, labai atsidavusi ir praktikuojanti. Ji sūnėną palaikė, nesvarbu, kad jis domėjosi budizmu, o ne katalikybe. Ji sakė, kad nėra skirtumo, kokiai dvasinei praktikai atiduodi pirmenybę, svarbu tai daryti kasdien, nuosekliai siekiant tikslo. Ir mirtį ji pasitiko ramiai, be streso: atliko išpažintį, nusiprausė, atsigulė, atsisveikino, liepė uždegti žvakes ir …iškeliavo amžinybėn. Darius sako, kad seniau žmonės jausdavo, o gal ir žinojo savo mirties dieną, jai ruošdavosi, todėl ir išėjimas buvo įprastas, be skubėjimo ar baimės. Visi žinome, kad vienaip ar kitaip baigsis mūsų gyvenimo kelias mirtimi, tad mirtis buvo laikoma neatsiejama buvimo šioje Žemėje dalis.
D. Šarauskas pasakojo ir apie Šodo Harado Rošį, kuris buvo „Vieno lašelio mokyklos“ įkūrėjas, aukščiausio lygio mokytojas. Vieno lašelio mokykla kilo iš budistų istorijos. Esmė – bet kokį vandens lašelį vartoti pagal paskirtį ir nepilstyti be reikalo, juk kitur žmonės miršta nuo troškulio.
Pasakodamas apie Dzen, dzenbudizmą Darius paminėjo, kad ši filosofija apima viską, viską išgyventi, ką darai.
Darius paklausė susirinkusiųjų, ar jie gali atsakyti į klausimą: „Kas tu esi?“. Paprasta, bet niekas atsakymo nežino ir negali atsakyti…Mes daug ko nežinome, mokomės, kaip reikia kvėpuoti, valgyti, sportuoti. Dėl ko mes viso to mokomės, irgi nežinome.
Svečias daug pasakojo apie savo patirtis gyvenant griežtoje reguloje Korėjos ir Japonijos vienuolynuose, kai reikėdavo keltis apie ketvirtą valandą ryte ir medituoti, sėdėti įsitempus kaip styga, atsigręžus į sieną, parietus kojas po savimi, ištiesinus stuburą. Laiko valgymui ir paties maisto buvo skiriama labai mažai, tik apsiginti nuo bado. Be šių užsiėmimų dar reikėjo ir dirbti, visur skubėti ristele, kad nesušaltum.
Nesinorėjo tikėti, kad Dariui teko iškęsti ir lazdų smūgius, ant pečių netgi buvo atsiradę gumbai, nuo šalčio nušalę ausys. Atrodo, kam visa tai?
D. Šarauskas mokė, kaip reikia taisyklingai kvėpuoti, sėdėti, medituoti. Pasak jo, mes treniruojamės išvalyti mąstymą, nes viskas gamtoje yra išbaigta ir tobula, viskas vyksta savaime. „Mes gyvename rojuj, nes visko turime. Bet galvojame, kad kažkas turi daugiau, ir tai jau negerai. Mirtis neturi kišenių, mes atėjome tuščiomis rankomis, tuščiomis ir išeisime. Niekas mums nepriklauso, niekas nėra mūsų nuosavybė“, – kalbėjo svečias.
Susitikimo pabaigoje D. Šarauskas mokė taisyklingo kvėpavimo pratimų, garsiai įkvėpti ir iškvėpti, taip pat atsakė į klausimus.
