Vasario 16-ąją Prienuose skambėjo padėkos žodžiai kraštiečiams ir Justino Marcinkevičiaus kūryba

Šiemet minime jau 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines

 

Saulėtas ir šiltas oras šiemet sukvietė dar daugiau Prienų krašto gyventojų bei svečių kartu paminėti šią svarbią datą. Būtent šią dieną prieš 30 metų, Lietuvoje prasidėjus Nepriklausomybės sąjūdžiui, vėjyje suplazdeno Lietuvos trispalvės, o žmonių širdyse bei lūpose vėl nuskambėjo laisvės oro gurkšnio pilnas žodis „Lietuva“. Praėjus vos trejiems metams ir vienam mėnesiui lietuvių tauta vėl atsikovojo laisvę tėvynei, savo šeimai ir sau.

 

Vasario 16-osios minėjimas Prienuose prasidėjo šv. Mišiomis Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčioje. Šv. Mišių, kurias aukojo vikaras Arnas Budrius, metu bažnyčios navose skambėjo ne tik maldos, bet ir žodis „Lietuva“. Kaip ir prieš 30 metų, kai lietuviai patikėjo, kad jų tauta gali vėl būti laisva ir su didele meile Tėvynei karštai meldė Dievo, kad kuo greičiau ateitų diena, kai virš Gedimino bokšto vėl suplazdės Lietuvos vėliava.

 

Šv. Mišių metu skambėjo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mišraus choro „Šilas“ atliekamos sakralinės giesmės, o Valstybės atkūrimo dienos šv. Mišias vainikavo Lietuvos valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Į širdis sugrįžus tautiškam didingumui, bažnyčioje pasklido Prienų krašto poeto Justino Marcinkevičiaus dainos „Tėvyne laukų ir artojų“ žodžiai, vėl sugrįžo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akimirkų ir trispalvėmis numargintų Sąjūdžio mitingų prisiminima.

 

Po gausių aplodismentų visi skubėjo į Laisvės aikštę, kurioje, kylant Lietuvos trispalvei, vėl skambėjo choro „Šilas“, folkloro ansamblio „Gija“, „Žiburio“ gimnazijos bei Prienų meno mokyklos jaunių choro atliekama „Tautiška giesmė“. Ją palydėjo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės karių salvės „Už Tėvynę“, „Už Lietuvos nepriklausomybę“ ir „Už Lietuvos žmones“.

 

Skambant dainai „Lietuva brangi“ prie Laisvės aukuro buvo padėta gėlių, jos skirtos kelioms lietuvių kartoms, padėjusioms per okupacijas išsaugoti žmoniškąją savigarbą, ginkluoto ir neginkluoto bei kultūrinio pasipriešinimo dvasią, atvedusią į Lietuvos Atgimimą ir Nepriklausomybės atkūrimą.

 

Po Prienų rajono savivaldybės mero pavaduotojo Algio Marcinkevičiaus sveikinimų šventė persikėlė į Prienų kultūros ir laisvalaikio salės fojė, kur, skambant Jiezno muzikos mokyklos bei Prienų meno mokyklos jungtinio mokytojų ansamblio atliekamam muzikiniam kūriniui, atidaryta tradicinė, jau 29-oji Prienų krašto meno kūrėjų darbų paroda. Joje 31 menininkas pristatė 82 eksponatus. Parodoje – tapybos, tekstilės, fotografijos, skulptūros, keramikos, ir dekoratyvinės taikomosios dailės darbai.

 

Visiems kūrinių autoriams Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Virginija Naudžiūtė įteikė padėkas, jiems dėkojo ir Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas.

 

Po parodos atidarymo šventė persikėlė į didžiąją salę, kurioje prasidėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtas minėjimas ir iškilminga Prienų rajono savivaldybės apdovanojimų „Dėkingumas“ įteikimo ceremonija.

 

Visus surinkusius salėje pasitelkiant vaizdo montažą pasveikino bei mintimis apie Lietuvą pasidalino Prienų abiturientai Raminta Bendžiūnaitė, Paulina Mozūraitė, Gabija Juocevičiūtė, Augustė Volungevičiūtė, Žygimantas Senkus, Ugnė Orinaitė bei Pijus Dilinkaitis. Šokio studija „Solo“ (vad. Ilona Aksenavičienė) padovanojo choreografinę kompoziciją, po kurios visi, kartu su gimnazistu, vokalistu Luku Bartuliu bei Panevėžio muzikinio teatro simfoniniu orkestru,diriguojamu Vidmanto Kapučinsko, dar kartą sugiedojo „Tautišką giesmę“. Visus minėjimo dalyvius bei svečius pasveikino LR Seimo narys Andrius Palionis.

 

Vasario 16-osios proga kasmet padėkojama iškiliausiems ir daugiausiai prie Prienų krašto puoselėjimo ir garsinimo prisidėjusiems kraštiečiams.

 

2007 m. įsteigti apdovanojimai „Dėkingumas“ skiriami labiausiai nusipelniusiems Prienų krašto žmonėms už uolų ir sąžiningą darbą, už svarų indėlį kuriant rajono gyventojų kultūrinę, ekonominę, socialinę ir dvasinę gerovę, už reikšmingus neatlygintinus darbus bendruomenės labui.

 

Kelis mėnesius rajono gyventojai siūlė kandidatus 2016 metų nominacijoms. Iš viso buvo pasiūlyta apdovanoti 20 kandidatų.

 

Pateiktus pasiūlymus 2017 m. sausio 30 d. svarstė Prienų rajono savivaldybės mero potvarkiu sudaryta darbo grupė. Darbo grupės pirmininkas – meras Alvydas Vaicekauskas, nariai – Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios klebonas Jonas Baliūnas, Prienų rajono savivaldybės tarybos narys, Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius, Prienų r. savivaldybės tarybos narys, Prienų rajono savivaldybės bendruomenių asociacijos pirmininkas Vaidas Kupstas, Kauno prekybos, pramonės ir amatų atstovybės Prienuose vadovas, UAB „Wilara“ direktorius Gediminas Olsevičius, VšĮ „Krašto vitrina“ vadovas Vaclovas Sinkevičius, Prienų ir Birštono krašto laikraščio „Naujasis Gėlupis“ redaktorius Mantvydas Prekevičius, Prienų rajono ir Birštono miesto laikraščio „Gyvenimas“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė, Prienų rajono savivaldybės socialinių paslaugų centro direktorė Aurelija Urbonienė, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas, Prienų rajono savivaldybės mero patarėja Jūratė Zailskienė.

 

Darbo grupės sprendimu išrinkti 7 nominantai, kuriems Vasario 16-ąją ir įteikti Prienų rajono savivaldybės apdovanojimų „Dėkingumas“ simboliai.

 

Pačius apdovanojimų simbolius – stiklo skulptūras sukūrė žinomas menininkas Remigijus Kriukas. Juvelyrinė dalis atlikta Rimanto Mickaus. Kuriant skulptūrą sujungtos dvi medžiagos – stiklas ir melchioras. 11 melchiorinių daigų simbolizuoja šio krašto žmonių stiprytę, vienybę, norą matyti savo kraštą klestintį. Yra sakoma – vienas lauke ne karys, todėl simboliškai 11 daigų reiškia žmones, siekiančius prisidėti kuriant gyventojų kultūrinę, socialinę ir dvasinę gerovę, garsinant Prienų vardą.

 

Šias skulptūras, aidint iškilmingai muzikai, į sceną įnešė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro liaudiškų šokių ansamblis „Trapukas“. Kartu į sceną įžengė ir Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, jis kiekvienam nominantui asmeniškai padėkojo už jų indėlį savo kraštui.

 

Pirmąją nominaciją paskelbė ir apdovanojimų „Dėkingumas“ simbolį kartu su meru įteikė LR Seimo narys Andrius Palionis.

 

Andrius Palionis – atstovauja Prienų ir Birštono savivaldybių žmonėms Lietuvos parlamente. Jis yra mūsų kraštietis. Jo tėvų ir senelių šaknys Šaltinėnų kaime, Birštono savivaldybėje. Andrius iš savo protėvių paveldėjo meilę gimtajai žemei, darbštumą ir didelę atsakomybę už prisiimtus įsipareigojimus. Džiaugiamės, kad mūsų krašto atstovui LR Seime vienodai svarbūs kiekvieno žmogaus rūpesčiai, kad jis moka džiaugtis mūsų visų pasiekimais.

 

Nominaciją „Už kultūros paveldo puoselėjimą“ atsiėmė Vytautas Gusas, Jiezno Pacų rūmų puoselėtojas.

Vytautas Gusas gimė ir užaugo Jiezno parapijoje, vėliau su šeima ir vaikais gyveno ir dirbo Kaune. Sulaukęs garbaus amžiaus sugrįžo į Jiezną. Nepriklausomybės laikais Vytautas su sūnumi įsigijo Pacų rūmų išlikusio dešiniojo paviljono dalį ir kaip dailės istorijos, krašto istorijos žinovas, tyrinėtojas, Pacų paveldo puoselėtojas ėmėsi po truputį savo jėgomis ir lėšomis kurti Pacų grafystės muziejų.

 

Vytauto dėka šiandien Jiezną pažįstame kaip itin didingą praeitį ir turtingą istoriją turintį kraštą.

 

Nors Pacų grafystės muziejus oficialiai dar neįkurtas, tačiau jį nuolat lanko ekskursijos ir pavieniai lankytojai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.

 

Vytauto Gusto per visą gyvenimą kauptos nuotraukos, dailės ir architektūros knygos, paties sukurtas rūmų maketas, veidrodžiai, paveikslai, išdrožtos įvairios rūmų detalės, rūmų statybos peripetijos ir Pacų dinastijos vingiai skatina domėtis savo krašto istorija, pritraukia turistų srautus, suteikia mums visiems pasididžiavimą ir troškimą visa tai išsaugoti ateinančioms kartoms.

 

Vytautas Gusas apdovanotas už Jiezno krašto vardo, istorijos, geografijos garsinimą, toponimikos išaiškinimą ir sklaidą, kasdienį neatlygintiną darbą istorinę atmintį perkeliant į šiandieną, už būsimą Pacų grafystės muziejų.

 

Antrosios nominacijos „Metų poelgis“ laimėtoją paskelbė kraštietė Birutė Sodaitytė. Birutė yra buvusi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, pedagogė, docentė. Mokėsi Jiezno vidurinėje mokykloje ir Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją. 1977 m. tapo soliste. Nuo 1980 m. dėstė Juozo Gruodžio konservatorijoje, vėliau VDU muzikos akademijoje.

 

Nominacija „Metų poelgis“ skirta Aldonai ir Gediminui Krasnickams.

Šilavotiškis Gediminas Krasnickas šiuo metu gyvena Domeikavoje, Kauno rajone. Šilavoto kaimo pakraštyje stovinti tėviškės sodyba jau keleri metai buvo tuščia. Sulaukę skambučio, kad mamai su trimis vaikais reikalingas būstas, Aldona ir Gediminas Krasnickai neliko abejingi ir ilgai nedvejojo. Patys padėjo šeimynai susitvarkyti, aprodė pastatus, turimą žemę. Ir dabar dažnai užsuka į svečius, visada su vaišėmis.

 

Gražina Siaurusevičienė, kuriai nuoširdžią pagalbą suteikė Krasnickų šeima, su trimis vaikais gyveno Šilavoto seniūnijos Juodaraisčio kaime labai sunkiomis sąlygomis: namas buvo avarinės būklės, viena namo pusė sugriuvusi. Bet kuriuo metu, užėjus audrai ar smarkiam lietui, galėjo nugriūti ir likusi namo dalis. „Kiekvieną kartą važiuojant pro šalį būdavo neramu – ar namas vis dar stovi. Buvo baisu ir dėl elektros instaliacijos – kad neįvyktų gedimas, kuris galėtų sukelti gaisrą“,– pasakoja seniūnijos socialinė darbuotoja Judita Lučkienė, dirbanti su rizikos šeimomis. Seniūnija bandė ieškoti būsto, ir namą pasiūlė viena emigravusi šeima iš Balbieriškio seniūnijos. Gražina bijojo vykti – nežinomas kaimas, nepažįstami žmonės… Prienų r. savivaldybės tarybos narės Snaiguolės Garmuvienės dėka namai buvo rasti Šilavoto kaime. Tuo buvo patenkinta ir Gražina, ir Šilavoto seniūnijos darbuotojai. Dabar Gražina su vaikais gali ramiai miegoti.

 

Tik Aldonos ir Gedimino Krasnickų gerumo dėka šeima gyvena geresnėmis sąlygomis negu iki šiol.

 

Aldona Krasnickienė kartu su vyru džiaugėsi apdovanojimu, bet pabrėžė, kad ne mažiau padėkos ir pagarbos reikia išreikšti Šilavoto seniūnei bei socialinei darbuotojai, kurios labiausiai stengėsi, jog šeima rastų šiltesnį ir saugesnį būstą.

 

3-iąją nominaciją paskelbė kraštietė Rasa Budbergytė. Rasa – teisininkė, Lietuvos politinė veikėja, buvusi teisingumo viceministrė, valstybės kontrolierė, Europos Audito rūmų narė. 2016 metais ėjo finansų ministrės pareigas, o nuo lapkričio 14 d. išrinkta LR Seimo nare. 1978 m. su pagyrimu baigė Prienų vidurinę mokyklą, 1983 m. Vilniaus valstybiniame universitete Teisės fakultete baigė civilinės teisės studijas. 2009 m. prezidento V. Adamkaus apdovanota LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

 

Nominacija „Už savanorystę“ bei „Dėkingumo“ apdovanojimas įteiktas Vidui Ruseckui, individualios įmonės Vido Rusecko lentpjūvė ir UAB „Per-Arne List Baltija“ savininkui.

Vidas Ruseckas, gimęs ir augęs Veiverių krašte, čia nusprendė įkurti ir savo verslą. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją ir sukūręs šeimą, Vidas jau 1992 m. Veiveriuose įkūrė lentpjūvę, kurioje įdarbino Veiverių seniūnijoje gyvenančius kraštiečius. Plėsdamas verslą, 2008 m. Kazlų Rūdos savivaldybėje įsigijo medžio apdirbimo įmonę. 2015 m. Vidas įkūrė dar vieną medžio apdirbimo įmonę Veiveriuose. Jis dažnai pagelbėja savo krašto gyventojams, įstaigoms ir organizacijoms, rūpinasi maldos namais. Vidas Ruseckas nelieka abejingas ir seniūnijos renginiams. Jis nuolatinis ir vienas didžiausių renginių rėmėjų.

 

Vidas Ruseckas – stiprus Veiverių krašto verslininkas, plečiantis medienos apdirbimo verslą. Jis dideliu įnašu prisidėjo ir prie Veiverių bažnyčios rekonstrukcijos.

 

Vidas Ruseckas noriai ir aktyviai prisideda prie Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos organizuojamų sporto renginių – Prienų rajono mokinių štangos spaudimo ir svarsčių kėlimo varžybų, Prienų rajono mokinių Romualdo Ermošenkos stalo teniso varžybų. Prisidėjo puošiant ir gražinant Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyriaus vidines ir išorines erdves – skyrė medienos suoleliams, lauko žaidimų aikštelei įrengti. Nuolat remia Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos jaunųjų drožėjų plenerus. Šių plenerų metu sukurti mokinių ir jiems vadovaujančių medžio drožimo meistrų darbai puošia gimnazijos aplinką.

 

Už nuolatinę paramą ir savanorystę Vidui Ruseckui įteiktas Prienų rajono savivaldybės apdovanojimas „Dėkingumas“.

 

Paskelbti nominaciją už Prienų vardo garsinimą ir įteikti apdovanojimo „Dėkingumas“ simbolį pakviestas kraštietis Donaldas Kajokas – rašytojas, poetas, eseistas. Donaldas Kajokas gimė Prienuose. Mokėsi ir gyveno Kaune. Vasaras praleisdavo pas tetą Mačiūnų kaime. Yra Rašytojų sąjungos narys. Nuo 1999 m. dirbo „Nemuno“ redakcijoje. Jo kūryba įvertinta daugybe premijų.

 

Nominacija „Už Prienų vardo garsinimą“ skirta Mindaugui Labanauskui, Veiverių Antano Kučingio meno mokyklos direktoriui.

Mindaugas Labanauskas vadovauja Prienų r. Veiverių Antano Kučingio meno mokyklai nuo 2005 m. Jis yra iniciatyvus vadovas, telkiantis mokyklos bendruomenę projektinei veiklai, kurios metu organizuojami respublikiniai bei tarptautiniai konkursai. Mindaugo Labanausko iniciatyva ir rūpesčiu organizuojami jau tradiciniai meniniai-muzikiniai renginiai, reprezentuojantys ne tik Prienų r. Veiverių Antano Kučingio meno mokyklą, bet ir Prienų rajoną Lietuvoje ir Europoje: respublikinis jaunųjų pianistų konkursas „Linksmieji pirštukai“, tarptautiniai jaunųjų muzikantų konkursai „Olimpo musicale“, „Musica pianoforte“ ir „Trofeo musicale“. Veiverių meno mokykla yra nedidelė (joje mokosi 120 mokinių, dirba 14 pedagogų), todėl tokių tarptautinio lygio renginių sėkmingas organizavimas liudija direktoriaus Mindaugo Labanausko gebėjimą telkti žmones bendram tikslui, atsakomybę ir įsipareigojimą Prienų kraštui. Mindaugo iniciatyva užmegzti nauji prieniškių bendradarbiavimo ryšiai su Lenkijos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Estijos, Suomijos, Baltarusijos bei mūsų rajono ir šalies muzikos ir meno mokyklomis. Muzikos specialybių mokiniai dalyvauja tarptautiniuose (Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kt.) ir respublikiniuose konkursuose, festivaliuose, tampa jų laureatais. 2016 m. Mindaugas Labanauskas dalyvavo tarptautinių konkursų vertinimo komisijose Prahoje (Čekija) ir Vienoje (Austrija) „Magic bridges of Prague and Viena 2016“, Riminyje (Italija) „Rimini fest 2016“, Dresdene (Vokietija) „Dresdner wintersterne 2017/ Winter stars of Dresden“, ten būdamas plėtojo dalykinius ryšius ir kvietė konkursų dalyvius – pedagogus, mokinius – atvykti dalyvauti Prienuose organizuojamame konkurse „Olimpo musicale 2017“.

 

Mindaugas Labanauskas ir apdovanojimų įteikimo dieną buvo išvykęs iš Lietuvos, todėl jam skirtą Prienų rajono savivaldybės apdovanojimą „Dėkingumas“ atsiėmė žmona Reda Labanauskienė.

 

5-ąją nominaciją paskelbė kraštietis Česlovas Iškauskas. Žurnalistas, politikos veikėjas.1968 m. baigė Balbieriškio vidurinę mokyklą. 1976 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, žurnalistikos specialybę. Nuo 1984 m. dirbo Lietuvos radijo ir televizijos politikos apžvalgininku.

 

Nominacija „Metų šviesuolis“ skirta Marijai Lincevičienei, Prienų krašto muziejaus padalinio Šilavoto „Davatkyno“ muziejininkei.

Aktyvi Prienų r. kultūros darbuotoja, šiltas bendruomenės žmogus. Visuomet energinga, geros nuotaikos, paslaugi. Savo optimizmu užkrečianti ir aplinkinius. Savo kultūrine veikla garsina Šilavoto bei Prienų kraštą. Ši veikla pradėta 2000 metais. „Davatkyną“ Marija pradėjo tvarkyti, nes ši vieta svarbi ir brangi jai ir visai Lincevičių šeimai. 2007 m., atsižvelgiant į vykdomos veiklos svarbą Prienų kraštui, Šilavoto „Davatkynas“ tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu, kuriame Marijos Lincevičienės pastangomis yra sukaupta svarbi istorinė medžiaga. Kasmet šiame Prienų krašto muziejaus padalinyje vyksta kultūriniai renginiai: tarptautinės „Muziejaus nakties“ akcijos, respublikinio „Muziejų kelio“ renginiai, profesionalių menininkų dailės plenerai, Lietuvos mokyklų moksleivių dailės plenerai, knygų pristatymai, šventės bei edukaciniai užsiėmimai Šilavoto bendruomenei. Ypač rajoną garsina tarptautinio Poezijos pavasario renginys. M. Lincevičienės organizuojamų kultūrinių renginių dėka į Prienų kraštą sugrįžta garsūs Šilavoto krašto žmonės. Ypač reikšmingas vietos bendruomenei ir įdomus atvykstantiems turistams yra unikalusis „Davatkėlių takelis“, kuris sujungė Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią su Šilavoto „Davatkyno“ muziejumi. 2016 m. muziejų aplankė per 3000 lankytojų. 2009 m. Marija ir Konstantinas Lincevičiai buvo įvardinti kaip vieni iš keleto meno mecenatų Lietuvoje.

 

Už nuolatinę nuoširdžią ir prasmingą veiklą Marijai Lincevičienei įteiktas ir Prienų rajono savivaldybės apdovanojimas „Dėkingumas“.

 

Nominaciją „Dėkingumas“ už indėlį į krašto ekonomiką paskelbė kraštietis Edmundas Žilevičius – ekonomistas, politinis veikėjas. 1973 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi ir baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą. 28 metus dirbo Lietuvos Respublikos finansų ministerijoje. 1991–1992 m. LR finansų ministerijos Valstybinio turto privatizavimo skyriaus viršininkas. 1992–1993 m. LR finansų ministerijos Valstybinio turto privatizavimo ir fondų skyriaus viršininkas. 1993–1996 m. LR finansų ministerijos Privatizavimo ir fondų skyriaus viršininkas. 1996 m. LR finansų ministerijos sekretorius – Biudžeto departamento direktorius. 1996–2002 m. LR finansų viceministras. 2002–2009 m. LR finansų ministerijos sekretorius. 2009 m. LR finansų viceministras.

Žurnalo „Veidas“ surengtoje aukščiausio rango šalies institucijų tarnautojų apklausoje Edmundas Žilevičius buvo pripažintas geriausiu 2006 m. valstybės tarnautoju. Jis yra stalo teniso kandidatas į sporto meistrus. Lietuvos įstojimo į ES proga apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

 

Nominacija „Už indėlį į Prienų krašto ekonomiką“ skirta Jonui Lukaševičiui, UAB „Liepaloto lentpjūvė“ vadovui.

Jonas Lukaševičius – žemės ūkio bendrovės „Liepaloto lentpjūvė“ įkūrėjas ir vadovas. Iš pradžių bendrovėje dirbo 8 darbuotojai. Įmonė smarkiai plėtėsi, nuo 1996 metų įregistruota kaip UAB „Liepaloto lentpjūvė“. Šiuo metu bendrovėje dirba 14 žmonių, daugiausia vietiniai, iš aplinkinių kaimų.

 

Jonas Lukaševičius noriai prisideda sprendžiant įvairaus amžiaus kaimo žmonių problemas: palaiko jaunimo sportines iniciatyvas, materialiai remia rajono drožėjų plenerus, trejus metus buvo „Rūdupio“ krepšinio komandos rėmėjas. Yra daug prisidėjęs puoselėjant kultūros paveldą. Jo dėka paruošti medienos gaminiai Mačiūnų ir Pošvenčio piliakalnių laiptams su turėklais. Mediena žiemą buvo laikoma įmonės sandėlyje, kad visiškai išdžiūtų, tinkamai impregnuotųsi ir kad laiptai būtų ilgaamžiai. Jonas mielai bendradarbiauja su seniūnija, visada padeda vienišiems asmenims, socialiai remtinoms šeimoms apsirūpinti kietuoju kuru, nemokamai atveža gyventojams medienos atraižų. Jonas Lukaševičius – nuolatinis įvairių seniūnijos renginių, vasaros švenčių rėmėjas ir dalyvis.

 

Jonas Lukaševičius – atsakingas vadovas, atidus pavaldinių ir kitų darbuotojų lūkesčiams, šeimyninėms jų problemoms. Įmonės darbuotojai apie savo vadovą atsiliepia tik palankiai, vertina jį už supratingumą, atjautą ir palaikymą.

 

Už visus gerus darbus ir indėlį į krašto ekonomiką Prienų rajono savivaldybės apdovanojimas „Dėkingumas“ įteiktas Jonui Lukaševičiui.

 

7-ąją nominaciją „Dėkingumas“ paskelbė kraštietis Bronislavas Juozas Kuzmickas. Filosofas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas, signataras Bronislavas Juozas Kuzmickas gimė 1935 m. Juodaraisčio kaime, Šilavoto valsčiuje, mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1988–1990 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, signataras, Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas. 1993-1996 m. Filosofijos ir sociologijos instituto Filosofijos skyriaus vedėjas. 1994–2002 m. žurnalo „Revue Baltique“ redaktorius. 1995–1996 m. dėstė filosofiją Klaipėdos universitete. 1996–2000 m. LR Seimo narys. Nuo 2000 m. Lietuvos teisės universiteto (nuo 2004 m. MRU) Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Filosofijos katedros vedėjas, profesorius, nuo 2004 m. MRU Senato narys. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Daugiau kaip 300 mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius. Žurnalo „Problemos“ leidinių redakcinės kolegijos narys, priklausė Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ redakcinei komandai.

 

Nominacija „Už gyvenimo pasiekimus“ skirta Irenai Gedminaitei – mokytojai, tautodailininkei, kraštotyrininkei, muziejininkei, kolekcininkei.

Irena Gedminaitė gimė 1937 m. Raseinių rajone, Daujotėlių kaime, audėjos, mezgėjos ir medžio meistro šeimoje. 1959 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Nuo 1967 m. gyvena Pakuonyje. Dirbo pradinių klasių mokytoja. Mokydama pradinukus Irena rūpinosi, kad mažieji suvoktų senolių buitį, jų puoselėtas vertybes. Su mokiniais ir viena rinko iš Pakuonio krašto žmonių senuosius verslų ir buities įrankius, namų audimo drabužius, bažnyčios eksponatus ir kitas senienas. 1992 m. įkūrė mokyklos muziejų.

 

Irena Gedminaitė nuolat domėjosi kitų tautodailininkų darbais. Kaupė medžiagą apie juos (vien Prienų krašto muziejui perduota per 100 segtuvų), kolekcionavo jų darbus – sukaupė apie 400. Tautodailininkės butas Pakuonyje tapo namų muziejumi – jame daugiau kaip pusė tūkstančio Irenos ir kolegų darbų iš visos Lietuvos. Pakuonio svečiai niekada neaplenkdavo Irenos Gedminaitės namų muziejaus. Jokio atlyginimo nei už savo darbus, nei už savo veiklą neimdavo. Irena sako, kad dovanojanti savo darbus, nes tada išlieka visa geroji kūrėjo energija.

 

1992 m. įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Yra sukūrusi per 400 įvairių darbų: nutapiusi paveikslų, nupynusi 70 juostų, vąšeliu ir virbalais nunėrusi daugybę servetėlių, drabužių. Unikalios jos vąšeliu nertos Užgavėnių kaukės, taip pat iš šiaudų pinti sodai (jų 71). Jos darbai kasmet eksponuojami Prienų rajono tautodailininkų parodoje, skirtoje Vasario 16-ajai paminėti. Prienų krašto muziejuje surengtos 5 tautodailininkės darbų parodos. Irena Gedminaitė yra Prienų krašto muziejaus bičiulė ir talkininkė. Ji aktyviai dalyvauja mokomosiose programose „Lino kelias iki staklių“, „Krašto buitis ir tautodailė“, „Močiutės seklyčioje“, „Duonos kelias iki stalo“ ir kt., padėjo įrengti muziejaus etnografinės trobos ir kluono ekspozicijas. 2000 m. „Revuonos“ vidurinės mokyklos mokiniai I. Gedminaitės darbus pristatė pasauliui, sukūrę interneto puslapį „Prienų krašto tautodailė“.

 

Pasitinkant Irenos Gedminaitės 80-ąjį jubiliejų galima drąsiai tituluoti ją kultūros šviesuliu. Būti įvertinta už gyvenimo pasiekimus I.Gedminaitė nusipelnė nuolatine savo nesavanaudiška kūrybine, švietėjiška, kultūros paveldo puoselėjimo veikla. Kaip savotiškas antspaudas šiam teiginiui patvirtinti galėtų būti faktas, kad Irena Gedminaitė savo vertingą asmeninę kolekciją padovanojo Prienų krašto ir Raseinių krašto istorijos muziejams.

 

Lietuvos tūkstantmečio garbei kartu su kultūros darbuotojais Pakuonio krašto gyventojams Irena pradėjo rengti pažintines ekskursijas po Lietuvą. Jos dėka Pakuonio krašto gyventojai aplankė žymiausias bažnyčias, garsiausius tautodailininkus, įspūdingiausius gamtos paminklus.

 

Už vertybines nuostatas, nekomercinį meno suvokimą ir išskirtinumą Irenai Gedminaitei įteiktas Prienų rajono savivaldybės apdovanojimas „Dėkingumas“.

 

Įteikus visas nominacijas, Prienų kultūros ir laisvalaikio centre nuskambėjo ir dar vieno kraštiečio – poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais ne mažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.“

 

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Prienų krašto gyventojams nuskambėjo ir Panevėžio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertas. Prie jo prisijungė ir daugelio projektų dalyvė, dainuojanti įvairių stilių muziką, nuostabaus soprano savininkė Ona Kolobovaitė bei vienas įžymiausių lietuvių jaunosios kartos bosų, savo išskirtiniu balso tembru ir artistiškumu pelnęs didžiulę publikos meilę Liudas Mikalauskas. Garsių atlikėjų lūpose nuskambėjo ir dar vienas Justino Marcinkevičiaus kūrinys „Ašara Dievo aky“. Pasak L. Mikalausko, Just. Marcinkevičiaus kūryba vedė Lietuvą į priekį, laisvės link. L. Mikalauskas prisiminė ir vieną poeto gyvenimo akimirką, kai jis, išgirdęs gatvėje grupės žmonių dainuojamus jo kūrinius, pasakęs „tai jau nebe mano kūryba, o tautos“.