Redaktoriaus savaitė
Vis aršiau saulės spinduliai drasko niūrias žiemos sutemas. Vis anksčiau languose sužėri rytmečio saulė ir vis dažniau keliaujant į namus palydi paskutiniai už neaprėpiamų tolių besislepiantys saulės spinduliai.
Pamažu ilgėjančios dienos vis labiau žadina iš gilaus žiemos miego. Nors kalendoriaus lapeliai šilumą žada dar negreit, tačiau vis platesniu dangaus skliautu besiridinėjanti saulė su atskraidina vasaros šėlsmo ir grožio nuspalvintus prisiminimus. Vėl norime kuo greičiau sulaukti vasaros, vėl vaikščioti po žaliuojančius klonius, vėl norime būti laisvi.
Laisvi ne tik gamtoje, bet ir sieloje. Istorija, plevendama Lietuvos trispalve, mus užburia ne tik didvyriška praeitimi, bet ir vienybe, kuri tuoj pat susipina su neapykanta.
Neapykanta. Neapykanta dėl to, kad mūsų protėviai kovojo už tokį gyvenimą, kuris man nepatinka.
Ir gerbiame, ir prisimename partizanus, kunigaikščius ar knygnešius. Visi jie nuveikė labai daug didelių, didvyriškų darbų, paliko ryškiai įbrėžtą savo vardą istorijos puslapiuose, tačiau šiandien pasaulis kitoks. Jis mums per sunkus. Kiek kartų sakėme, kad pragyventi nebeįmanoma? Kiek kartų, žiūrėdami į maisto produktų kainas parduotuvių lentynose, nusprendėme, kad ne tokie jau mes ir alkani, kaip atrodė?
Dažnai susimąstome, koks blogas gyvenimas, kokie antai didvyriai buvo mūsų protėviai, o dabartiniai valdovai – nė sudilusio skatiko neverti. Taip, iš tiesų! Jie to neverti!
Tai pagalvoję mintimis nukeliaujame į praeitį. Tampame pačiais gražiausiais gyvūnų kailiais pasidabinusiais kunigaikščiais. Einame su karūna ant galvos karališkosiomis menėmis ir šypsomės visiems sutiktiems. Su žirgu keliaujame per savo valdas ir visiems sutiktiems šypsodamiesi metame tai sidabrinį, tai auksinį pinigą. Ir keliaujame toliau. Taip bejojant naktį užklumpa tamsa… Apsistojame po plačiašakiu ąžuolu, užkandame pakeliui sumedžioto, katiliuke išvirto zuikio ir užmiegame. Staiga prabundame ne nuo blogo sapno, ne nuo vilko kauksmo, bet nuo krūtinėn smingančio kardo…
Kažkodėl visada įsivaizduojame, kad tais senais laikais visi žmonės gyveno saugioje ramybėje. Juk pasakose taip ir pasakojama! Tačiau kodėl viduramžiai vadinami tamsiaisiais? Kam buvo reikalingi kardai, ietys, strėlės, šarvai ir visos kariaunos?
Retai kada suprantame, jog pasaulis pasikeitė.
Mes džiaugiamės greitai sulaukę autobuso, o karalių laikais žmonės džiaugdavosi sulaukę ryto…
Kai džiaugiamės užsidirbę pinigų ir už juos surengę pokylį, mūsų tolimi protėviai džiaugdavosi išgalėję bent sumokėti tiems patiems kunigaikščiams ir karaliams mokesčius.
O kaip dažnai skundžiamės smulkmenomis, net neįvertinę, ką esame pasiekę, kiek iš tikrųjų gyvena geriau tie, kurie mums atrodo patys didžiausi turčiai?
