Mokomės monotipijų meno su Elena Kurklietyte
Praeitą savaitę birštoniečiai džiaugėsi ir gėrėjosi nepaprasta žurnalistės, rašytojos ir menininkės Elenos Kurklietytės monotipijų paroda „Būties žaismė“, kuri buvo pristatyta kurhauze.
Menininkė mielai sutiko savo kūrybos paslaptis atskleisti ir kurorto gyventojams. Penktadienį, kovo 18 d., Birštono viešojoje bibliotekoje įsikūrė E. Kurklietytės monotipijų dirbtuvėlės.
Kai menininkė papasakojo darbelio esmę, atrodė, kad visai paprasta. Tačiau nė vienam iš pirmo karto nieko neišėjo…
„Jau pats žodis „monotipija“ sako, kad tai vienintelis toks antspaudas. Ir niekas niekada jo nepakartos. Ant stiklo uždedi spalvą ar net kelias, tada priglaudi lapą, išlygini, paglostai ranka, ir greitai nuimi. O tada – arba gavosi, arba ne“, – sako E. Kurklietytė.
Moterys, kurios nebuvo mačiusios parodos, klausė, iš kur menininkė išmoko daryti monotipijas. Pasak E. Kurklietytės, ji mokėsi „Dieviškojoje akademijoje“. Tai, kas išryškėja ant popieriaus, – grynas atsitiktinumas, stebuklas. Pats mokaisi iš savo klaidų, o sėkmę lemia… dangiškoji jėga, kuri iš chaoso padaro kažką gražaus. „Net šiurpuliukai kartais eina, kai tavo mintys realizuojasi“, – sako E. Kurklietytė ir pasakoja, kaip kartą su vyru rašytoju Vytautu Bubniu kalbėjosi ir žaidė žodžiais apie velnius, o jos tuo metu darytoje monotipijoje tikrai matosi geltoname fone juodi uodeguoti ir kanopėti pragaro gyventojai. Dar kitas nuostabus dalykas nutiko, kai ji buvo paprašyta padaryti monotipiją naujagimei. Vykdydama tokį svarbų prašymą, menininkė galvojo apie tą mažą mergytę. Ir tikrai, monotipijoje galėjai įžiūrėti kūdikio veidelį… Kai tiek daug sutapimų, atsitiktinumais sunku patikėti.
Taigi, ant stalo buvo pastatyta keletas buteliukų spalvoto tušo, padėti teptukai, stiklas ir išdalinti popieriaus lapai. Kiekvienas užsiėmimo dalyvis ėmė jam patikusią spalvą ir tepė ant stiklo. Tada greitai dėjo lapą, glostė ir žiūrėjo, kas gavosi. Tačiau kolektyviai dirbant buvo galima išmokti tik pačią esmę, techniką, darbo seką. Tačiau nė vienas atspaudas nebuvo panašus į meno kūrinį, gražų mūsų minčių atspindį. Matyt, tam reikia nusiteikimo, vienumos, meditacijos.
Atrodė, kad daugelį užkrėtė šis įdomus užsiėmimas ir, ko gero, ne vienas namuose pabandys sukurti savo kūrinį, savo monotipiją.
Pramokus vieno darbelio, menininkė parodė, kaip dar galima padaryti nepaprastai gražų paveikslą. Tereikia paimti du stiklo lapus, vieną atsitiktinumo tvarka ar chaotiškai padengti akrilo dažais, tempera ar tušu, ant jo lygiai uždėti kitą stiklo lapą ir kurį laiką paglostyti, palyginti, nuimti vieną nuo kito ir ant jų uždėti baltą kreidinį (storesnį, lakuotą) popierių. Tuoj pat reikia nuimti ir dar galima uždėti vieną kartą. Šiuo atveju gaunami jau du vienodi atspaudai (paveikslai). Šie kūriniai irgi labai gražūs ir įdomūs – išsišakoję, išsikeroję, subtilių formų. Kai kurie primena ornamentus, šalčio išrašomus žiemą ant langų…
Po suaugusiųjų pamokos jų vietas bibliotekoje prie stalų užėmė mažieji birštoniečiai.
