Patyčios – ar turime galios jas suvaldyti?
Kovo 14–20 d. visoje Lietuvoje vyko „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“. Metai iš metų kovojome su patyčių reiškiniu, bet niekaip negalime nuo jo pabėgti – ne visiškai, kas yra neįmanoma, bet iš dalies, kad būtų geriau, nei yra šiandien.
Žmones supanti aplinka yra jiems gerai pažįstama, tačiau ne visuomet miela, o kartais net negailestinga. Suaugusieji gerai žino, kas yra patyčios, tik gaila, kad kai kurie pamiršta šią sąvoką, ignoruoja arba ji tiesiog jiems neegzistuoja. Bet ar vaikas gali atsakyti į šį klausimą, nesupainiodamas patyčių su žaidimais ar pajuokavimais?
Riba, skirianti blogį nuo gėrio, deja, labai trapi, todėl šeima, mokyklos bendruomenė ir visa vaiką supanti aplinka yra pamatas jo ateičiai. Atrodytų, kad peržengus mokyklos slenkstį viskas čia ir turėtų baigtis, bet tenka nusivilti – pabaigos nėra. Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja gana daug nepagarbos ir nepakantumo kitaip mąstantiems, atrodantiems ar netgi sergantiems asmenims. Kitaip tariant, patyčios klesti ir tarp suaugusiųjų – keičiasi tik motyvai ir patyčių forma, bet šioje vietoje viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio ir saviugdos, tad reikia tikėti šviesesniu rytojumi. Nors apie patyčias kalbėti jau išmokome, bet kovojant su jomis dar trūksta griežtesnio ir skambesnio tono, todėl kol kas negalime paneigti minties, kad jei patyčios būtų gripas, tai epidemija būtų skelbiama dažniau, nei galime įsivaizduoti. Galbūt ne visuomet iš patyčių užuomazgų išsivysto dideli konfliktai ir niekas nepastebi mažojo piliečio dvasinio skausmo ir ašarų širdies gelmėse, bet reikia suprasti, kad tik išsprendę tokias kasdienines ir smulkias problemas galėsime judėti toliau. Vaiko mokyklinis laikotarpis yra jo asmenybės formavimosi metas, kai, be daugelio kitų dalykų, ugdomas ir jo pasitikėjimas savimi, kūrybiškumas, iniciatyvumas, kas lemia didžiąją dalį jo sėkmingos gyvenimo kelionės. Lietuvoje yra daugybė prevencinių programų, nukreiptų prieš patyčias, ir jos nėra „popierinės“. Jos visa jėga veikia mūsų visų labui, bet to negana. Labai svarbi ir aplinka, kurioje vaikas auga – šeimos židinys. Kai kurios vaikų apklausos rodo, jog dažnai šeimos nariai nurodo įprastas šios problemos sprendimo strategijas: nekreipti dėmesio, vengti su vaikais kontaktų, o svarbiausia – neatsakyti tuo pačiu. Bet kyla klausimas, ar tai nėra problemos vengimas ir bandymas jos nematyti? Nepaisant visų žmonių amžiaus tiltų ir patyčių įrankių, mes visi turime susivienyti ir užaugti dėl bendro tikslo – kad ne tik savaitė, bet ir kiekviena diena taptų diena be patyčių.
Pabaigai papasakosiu trumpą istoriją, kurią aiškiai prisimenu ir prabėgus keturiolikai metų. Su patyčiomis esu susidūrusi ir aš, bet mano patirtos patyčios nublanksta prieš tas, kurias mačiau ir nejučiomis patyriau kartu su negalinčia apsiginti trapia mergaite. Nors ją ir užstodavau, patyčios nesiliovė dar ilgai, bet žinau, kad jos buvo mažesnės ir ne tokios agresyvios formos kaip iki tol. O buvo visko… Stumdymas, spjaudymas, daiktų mėtymas, šiurpių objektų kišimas prie veido ir t. t. Viliuosi, jog visa tai buvo tik laikinas vaikystės tarpsnis, po kurio tie vaikai išaugo į gerus piliečius, norinčius atsiprašyti arba bent jau nesuklupti kituose gyvenimo etapuose. Galbūt jiems ta situacija iki šiol kelia šypseną, galbūt jie man priekaištaus, juoksis ar šaipysis, bet man nesvarbu, nes vienas iš geriausių dalykų, kuris nutiko mano gyvenime, einant iš mokyklos namo ištarti tos silpnos mergaitės žodžiai: „Tu esi mano geriausia draugė.“
Taigi ištieskime pagalbos ranką ne tik prašančiajam ar paklydėliui, bet ir tam, kuriam, matome, reikia pagalbos. Nelaukime globalių problemų išsirutuliojimo, mažinkime patyčių mastą jau dabar. Neabejoju, jog patyčių tema dar ne kartą bus gvildenama ateityje, bet svarbiausia, kad patys nepasiduotume pykčio ir neapykantos proveržiams, nerodytume nedorovingo elgesio pavyzdžių savo atžaloms ir neiškraipytume mūsų sukurtos vertybių skalės. Žmogus apdovanotas daugybe galių ir gali padaryti didžius dalykus. Belieka kilnumo, dorovės ir meilės prisotintus mūsų gyvenimo kelio daigus užauginti tinkamoje dirvoje, kurioje ir gležniausi gali tapti pačiais stipriausiais.
Paulina Buzaitė
