„Atmintis gyva, nes liudija“
Sausio 11 d. lygiai 8.00 val. tūkstančiai langų Lietuvoje užtemo, ir juose sužibo mažyčiai žiburėliai – žvakutės, menančios vienybę, prieš 22 metus taip karštai degusią kiekvieno lietuvio širdyje. Šią akciją organizavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (Tarptautinė istorinio teisingumo komisija).
Pilietinė akcija buvo skiriama prisiminti ir paminėti Lietuvos piliečių vieningą siekį apginti atkurtos valstybės nepriklausomybę ir bendrą pilietinę poziciją, padėjusią atsilaikyti prieš sovietinių okupantų ir vietinių kolaborantų agresiją, bandymą karine jėga įvykdyti perversmą. Akcija nuo2008 m. organizuojama jau šeštą kartą. Tarptautinė istorinio teisingumo komisija šią akciją organizuoja siekdama, kad ši taptų visuotinė ir tradicinė.
Prienų rajone ši akcija vykdoma jau ne pirmą kartą. Šiemet maži, bet vieningi žiburėliai sužibo ne tik mokyklų, bet ir valstybinių įstaigų languose. Žvakutės sužibo ir Prienų rajono širdies – Prienų rajono savivaldybės pastato languose. Prienų rajono valdantieji ir jų pagalbininkai taip pat prisijungė prie visos Lietuvos. Taip visiems juos keiksnojantiems parodydami, kad Lietuva yra visur. Vienybė nepriklauso nuo to, kurioje pusėje esi. Tai įrodė ir griuvusi Berlyno siena, ir lietuvių išeivių pagalba Lietuvai sunkiu metu.
Visose mokyklose buvo paruoštos ekspozicijos, skirtos paminėti ne tik tragiškąjai nakčiai, bet ir jos aukoms. Šiuo metu besimokantieji mokyklose savo akimis negalėjo matyti to, ką matė jų tėvai ir mokytojai. Savo vienybę, savo tautiškumą jie gali stiprinti tik matydami nuotraukas, žiūrėdami vaizdo įrašus, skaitydami knygas, laikraščius – žinodami. Jie savo žiniomis gali prisijungti prie tėvų, jie yra tarsi naujieji lietuvių tautos mesijai, naujieji žinių nešėjai.
Galime tikėti tuo, ką sakome, bet žymiai lengviau patikėti, kuomet girdime. Kuomet girdime iš tvirtai kalbančių lūpų. Lengviau patikėt, kai tą patį sako trys keturi. Vieninga akcija parodė, kad mūsų daug. Mes ne trys keturi. Mūsų milijonai. Kur bebūtume, kaip begyventume, visada žinome, kad mes lietuviai.
Vaikams sunku patikėti, kad tai vyko iš tikrųjų, ir kad tai vyko ne kažkur toli, o ten, kur jie gyvena, vaikšto, žaidžia, mokosi. Bet jie supranta, kas yra vienybė. Kiekviena visuomeninė akcija suriša, sukviečia būti kartu. Šis žaismingas vieningumas nepaliko nė vieno abejingo ir sausio 11-osios rytą. Vaikai vieningai degė žvakeles ir statė jas prie langų, žvalgėsi, ar kitų klasių moksleiviai nuo jų neatsilieka. Visi skubėjo būti pirmi. Stropiausiesiems nepasirodė ir labai tamsu. Jie panaudojo nuo žvakelių sklindančią šviesą vadovėlių skaitymui ir nebaigtų namų darbų ruošimui.
Nors akcijai buvo skirta 10 minučių, daugumoje langų tamsa ir mažyčiai žiburėliai užsibuvo ilgiau. Kai kur šie žiburėliai, jau sužibus ir kabinetų šviesoms, languose spindėjo po kelias valandas, kol užgeso paskutinės žvakutės.
Mažais žiburėliais žuvusiųjų atminimą paminėjo ir gyvenantieji už Atlanto. Niu Džersyje, JAV, esančios lituanistinės mokyklos „Lietuvėlė“ jaunieji lietuvaičiai taip pat prisijungė prie visų po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių. Jiems apie tragiškus įvykius Lietuvoje papasakojo mokyklos vadovė Auksė Motto. Pietinio-centrinio Niu Džersio lietuvių bendruomenė dažnai organizuoja renginius, skirtus tautiškumui bei vienybei skatinti.
Ši diena privertė sugrįžti 22 metus atgal, kuomet minint ką tik už Lietuvos laisvę žuvusiuosius, visų Lietuvos namų languose sužibo žvakutės. Privertė sugrįžti į1989 m., kuomet visi lietuviai savo namuose ant langų uždegė žvakeles, parodydami savo vienybę ir siekį išsilaisvinti iš TSRS gniaužtų – būti laisviems ir nepriklausomiems. Skyrėsi tik laikas ir žmonės. Žvakutės languose prieš daugiau kaip 20 metų žibėjo ne 10 min. Tada užgesusios būdavo pakeičiamos kitomis. Žmonės vienybę rodė ne tiek, „kiek reikia“, o tiek, kiek norėjo, kiek jiems įsakė jų širdis. Jų širdys buvo laisvos, net geležiniai gniaužtai jų nesurakino. Jie buvo laisvi. Slaptai vienybė buvo rodoma ir uždegant žvakutes per šv. Kūčias, šv. Kalėdas. Šios šventės taip pat buvo tautiškumo simbolis ir ginklas prieš tylų nutautinimą. Dabar vienybė per šias šventes spindi tik įvairiaspalvėmis elektrinėmis girliandomis.
Galime didžiuotis tuo, kad dar vis prisidedame prie vienybės ir tautiškumo puoselėjimo, kad Lietuvos himną liepos 6-ąją gieda ne tik choras, kad mažyčiai šilumos ir šviesos žiburėliai – žvakutės ant aukų, atgulusių amžinojo poilsio Rasų kapinėse, kapų neužgęsta.
Mantvydas Prekevičius
