Pažinta ir nepažinta „Z“ karta
Žemėje žmonės gyvena milijonus metų. Karta keičia kartą. Kiekvieną dieną kas nors atrandama ar išrandama. Žmogus tobulėja, pasitelkia vis naujas technologijas, lengvina savo darbą ir buitį. Mokslininkai teigia, kad žmonijos raidoje įvyko du didieji „sprogimai“. Pirmasis – tada, kai rankų darbą pakeitė įvairūs mechanizmai, o antrasis – XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje. Tuomet kaip cunamis įsiveržė informacinės technologijos. Informacinių technologijų veikiama augo ir brendo vadinamoji „Z“ karta. Šią kartą suprasti mokytojams, su jais neranda bendros kalbos tėvai, jie neigia daugelį dalykų, kurie vyresniems žmonėms buvo vertybės. Kas nutiko visuomenės raidoje? Kodėl nesusikalbame, nors kalbame ta pačia kalba? Ar jau riedame į bedugnę?
Į šiuos ir daugelį kitų klausimų apie „Z“ kartą bandė atsakyti Birštono Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams ir jų svečiams viešnia iš Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė.
Profesorė jau daug metų dirba su jaunimu ir pastebi, kad šių dienų jaunas žmogus yra visai kitoks. Su juo reikia kitaip bendrauti, kitaip jam padėti susiorientuoti mūsų visuomenėje vykstančioje maišatyje. Mokslininkė teigė, kad jaunoji karta turi savitą vertybių sistemą. Jiems svarbu sveikata, socialinis statusas, pasitikėjimas savimi, mažiau svarbu gilintis į praeitį, jos meną ir kultūrą. O skaityti knygas linijiniu būdu (sakinį po sakinio) yra laiko švaistymas. Reikia tik peržvelgti tekstą (kilpinis skaitymo būdas), o tuomet ne viską suvoki, bet nesvarbu. Skubama. Skubama į virtualųjį pasaulį. Šiame pasaulyje „Z“ kartos žmonės jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Jie čia yra labai kūrybingi, įdomūs, nepakartojami. Čia jų gyvenimas, draugai, svajonės ir nerimas…
Klausydamasi profesorės, prisiminiau 2016 metų Nacionalinio diktanto tekstą, kuriame vienos šeimos tėvai prisimena gražią ir šviesią savo vaikystę. Visai kitaip jiems atrodo jų trijų sūnų gyvenimas. Vienas – Amerikoje, kitas – Azijoje, tik jauniausiasis – namuose. Tačiau labai keista, kad jie su šiuo sūnumi nebendrauja ir nesikalba, nes jis „dieną naktį skendi virtualybėje (…) ir vieną dieną dings anapus ekrano (…), o jiems liks tik jo batai ir akiniai“.
Kaip pabrėžė lektorė, jaunam žmogui iškyla labai svarbi problema – komunikacija. Būdamas virtualioje erdvėje, jaunimas praranda bendravimą su gyvu žmogumi. Šeima nenori su juo bendrauti, nes jis jau visiems „nusibodęs su savo kompiuteriu“. Neugdomi gebėjimai nyksta. Kam pasiguosti, išsipasakoti, kai gyvo žmogaus nėra šalia? Formuojasi dar viena šios kartos savybė – hiperaktyvumas. Dažnai tai būna apsimestinis aktyvumas. Taip ginamasi nuo nesaugios emocinės aplinkos. Bet „X“, „Y“ kartos nenori to suprasti. Jie mano, kad šiandieniniai jaunuoliai yra akiplėšos, nekultūringi, viską neigiantys. O ar vyresnieji juos mokė tinkamo bendravo, patarė, buvo draugai, o ne diktatoriai? Nepeikime jaunimo. Jis gyvena savo gyvenimą.
Vyresnioji karta turi taip pat keistis, matyti ne tik jauno žmogaus ydas, bet ir privalumus. Tik abipusis supratimas, pagarba, draugiškas bendravimas suartins skirtingas kartas. O kai žmonės vienas kitą supranta iš akių žvilgsnio, galvos judesio, tuomet jau galime mąstyti apie ateitį. Tik nespalvinkime ateities rožinėmis spalvomis. Joje bus visko, bet susikalbėdami, vienas kitą girdėdami, suprasdami, galime nugalėti sunkumus.
