Sausio 13-osios proga – istorijos pamoka su dainomis
Pasitinkant 22-ąsias sausio 13-osios paminėjimo metines, renginiai Birštone prasidėjo jau penktadienį. Birštono gimnazijoje vyko istorijos pamokos, o savivaldybėje ant langų degė atminimo liepsnelės.
Sausio 13-osios rytą birštoniečiai pirmiausia pagerbė partizaninių kovų dalyvius, prie paminklinio akmens padėdami gėlių ir uždegdami žvakutes. J. Basanavičiaus aikštėje vyko valstybinės vėliavos iškėlimo ceremonija.
Sveikinimo žodį ir trumpą kalbą apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę ir dabarties problemas pasakė Birštono savivaldybės merės pavaduotojas Juozas Aleksandravičius.
Kaip ir kiekvienais metais, kurorto Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos laisvės gynėjus.
Po pamaldų renginio dalyviai susirinko Birštono bendruomenės namuose, kur jų laukė lietuviškų patriotinių dainų koncertas ir susitikimas su garbinga viešnia, Lietuvos nacionalinės ir kultūros premijos laureate, lietuvių liaudies folkloro dainininke ir etnologe Veronika Pavilioniene.
Birštono muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Šeškevičius priminė, kad sausio 13-oji yra ne tik tragiškų įvykių, bet ir mūsų tautos pergalės už Nepriklausomybę diena. Jis pakvietė kritusiųjų už mūsų laisvę sausio 13-osios naktį atminimą pagerbti tylos minute.
V. Pavilionienė pasveikino birštoniečius su pergalės diena, ir žengdama per istorijos labirintus pasakojo tautos istoriją, įpindama liaudiškų ir patriotinių, pilnų ilgesio ir meilės dainų. Pirmiausia dainininkė priminė, kad Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1009 metais, kai dėl kankinio šv. Brunono mirties nuskambėjo Lietuvos vardas. Žvelgdama į tuos tolimus laikus dainininkė tvirtino, kad toji auka nenuėjo veltui ne tik amžinojo išganymo, bet ir istoriniu požiūriu – pirmą kartą dėl Šv. Brunono kankinystės paminėta Lietuva ir šiandien gyvuoja, gali laisvai džiaugtis tais tikėjimo lobiais, kuriuos anuomet ir mūsų krašto gyventojams nešė vienas iškiliausių viduramžių Europos misionierių.
Vesdama renginio dalyvius praėjusių šimtmečių keliais ir braukdama užmaršties dulkes, V. Pavilionienė priminė Pilėnų gynėjus ir jų vado Margirio tragediją, aukštinančią mūsų mažą tautą.
Eidami19 a. takais sutinkame ne mažiau drąsių ir iškilių žmonių, tokių kaip Emilija Pliaterytė. Skamba skausmas ir kančia rekrūtų metais parašytose melodijose.
O vėlesnės tremtys… Kiek jų metu buvo sudaužyta žmonių likimų, patirta šeimų tragedijų. Kiek kartų Lietuva buvo užgrobta Rusijos, tiek kartų pagrindinė tremties vieta, geriausias lietuvių „kurortas“ buvo Sibiras. Po 1863 metų sukilimo buvo ištremti ištisi kaimai.
Skambant nepaprastai gražioms, nors ir liūdnoms Veronikos dainoms, pritariant visiems susirinkusiesiems, artėjame prie šių laikų, prisimename Vilniaus atgavimo įvykius ir tų laikų nostalgiškas dainas. Dar tas, kurias dainavo gerbiamos dainininkės tėvas. Taip nuskambėjo patriotiškoji „Lopšinė“.
Daug žmonių neteko Lietuva paskutiniaisiais tremties metais prieš karą ir po jo. Nemaža dalis inteligentų savanoriškai pasitraukė į Vakarus, tikėdamiesi išsaugoti turimas tautos vertybes ir netrukus sugrįžti. Bet ta kelionė namo iš vakarų, kaip ir iš Sibiro, daugeliui užsitęsė ilgus penkis dešimtmečius. Skamba Kazio Bradūno eilėraštis „Partizanų baladė“, skaitomas laiškas ant beržo tošies. Rašytas moters, labai besiilginčios motinėlės, savųjų ir gimtinės, prašančios Dievo palaimos ir pagalbos ištverti sunkumus ir kančias…
Kelias į laisvę buvo ilgas ir sunkus. Kaip sakė V. Pavilionienė, viskas, kas vyko tą įsimintiną naktį prie Seimo rūmų, galima pavadinti meile, darbštumu, pareiga, draugyste. To negalima pamiršti nė vienam lietuviui. Pasak dainininkės, nėra mažų tautų, yra tik negausios…
Už vertingą istorijos pamoką ir dainas V. Pavilionienei dėkojo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, muziejaus direktoriaus pavaduotojas V. Šeškevičius ir „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė.
Po to muziejuje vyko sausio įvykių istorinės vaizdo medžiagos peržiūra, o lankytojai galėjo pasidomėti čia eksponuojama vilniečio fotografo Juozo Kazlausko fotografijų paroda „Lemtingasis 1991 metų sausis“.
Stasė Asipavičienė
