Kino terapija padeda atrasti save ir suprasti kitus

Daugelis žmonių laisvalaikiu mėgsta žiūrėti kino filmus – pramoginius, komedijas, fantastinius, kovinius, detektyvus, trilerius. Kai kurios vyresnio amžiaus moterys žavisi meksikiečių ir turkų serialais, stengdamosi nepraleisti nė vienos serijos. Taip jos stengiasi pagyventi iliuzijų pasaulyje, pamatyti gražius žmones, prabangią aplinką ir čia kunkuliuojančias aistras.

Kokius žiūrime filmus

Tačiau kita dalis žmonių mėgsta rimtesnius kino filmus, priverčiančius mąstyti, iš arčiau pažinti savo dvasinį pasaulį, suprasti aplinkinius žmones, turinčius vienokių ar kitokių negalių, sergančius tam tikromis priklausomybės ligomis, taip pat nagrinėjančius senas kaip pasaulis temas – žmonių kartų konfliktus.

Žmogus gyvena vieną kartą, tad daro daugybę klaidų, kurias kartais sunku atitaisyti. O kad to nebūtų, suteikiama galimybė „gyventi“ keletą gyvenimų ir pasisemti iš jų gyvenimiškos patirties, t. y. skaityti knygas, žiūrėti kino filmus.

Žiūrėdami, kaip filmo veikėjai išgyvena įvairias skausmingas emocijas, turime galimybę viską stebėti iš šalies išvengdami realaus patyrimo. Filmas tarsi veidrodis atspindi, kas vyksta mūsų viduje. Mes galime pamatyti savo vidines problemas ir pradėti jas spręsti, pasinaudodami filmų veikėjų patirtimi. Juk žiūrėdami vieną ar kitą gerą filmą mes išgyvename visą gamą emocijų, ne tik juokiamės, bet ir nuoširdžiai nubraukiame ašarą. Norime to ar ne, mes susitapatiname su filmo veikėjais, ypač jeigu nagrinėjama problema mums labai artima.

Kino filmuose atkreipiamas dėmesys į skausmą, pralaimėjimą, netektį ir daugelį kitų problemų, kurios sujaudina iki pat širdies gelmių.

Supažindina su kino terapija

Birštono viešoji biblioteka savo lankytojus supažindina su daugeliu terapijos formų ir metodų. Jau keletą metų vykdomas bendras projektas su „Tulpės“ sanatorija – vedami biblioterapijos užsiėmimai, žmonės supažindinami su šokio bei muzikos terapija, dailės terapija ir kt. Tai ne tik sužadina smalsumą, bet ir padeda atsipalaiduoti, įsijausti, įsiklausyti į patį save, išgirsti ir suprasti, kas vyksta, kaip mes galime suvaldyti kylančius jausmus.

Šių metų vasario 2 dieną Birštono viešojoje bibliotekoje vyko seminaras „Kino terapijos galimybės“, kurį vedė psichologai Yulia Abakumova-Kočiūnienė ir Robertas Petronis. Susirinkusieji buvo susipažinti su nauja terapijos rūšimi, išklausė teorinę dalį, o vasario 19 d. vakarą turėjo puikią galimybę pajusti ir suprasti, kaip iš tikrųjų gali paveikti kino filmas, kokias sukelia emocijas. Prieš filmo demonstravimą Yulia Abakumova ir Robertas Petronis pakvietė žiūrovus atidžiai stebėti, kas vyksta ekrane, o vėliau padiskutuoti, ką jie matė ir ką suprato.

Filmas buvo apie vaikų ir tėvų konfliktą, apie mokyklose vykstančias „kovas“ tarp paauglių, apie tėvelių sūnelius, kurie tėra tik įrankis tėvų rankose, apie mergaites „princeses“ ir „pelenes“ ir apie tai, kokias kaukes visi nešioja, kol pavyksta išlįsti iš savo kiauto ir atsiverti vieni kitiems. Ar po tokios metamorfozės vėl bus galima gyventi kaip anksčiau?

Iš pat pradžių, bent vyresniems žiūrovams, filmo herojai paaugliai tikrai nekėlė simpatijų, veikiau buvo priešingai. Tačiau vėliau, pradėjus kristi jų kaukėms, jie atsiskleidė kaip jauni, pažeidžiami žmonės, ieškantys savojo „aš‘, norintys tikrų draugų ir tikrų jausmų…

Taigi, filmo aptarime psichologai prašė susirinkusiuosius atsiverti, kalbėti lyg ir apie filmo veikėjus, bet visa tai perteikti per savo patirtį ir išgyvenimus. Iš tikrųjų psichologai siekė, kad kiekvienas pamatytų save iš šalies, pabandytų kalbėti apie tai, ką išgyveno.

Kartų problemos nesikeičia

Nors buvo prašoma kalbėti daugiau apie savo patirtį, žmonės visgi dažniau stengėsi analizuoti veikėjų charakterius, poelgius ir tai, ką jie norėjo išsakyti. Tačiau buvo ir tokių, kurie rimtai nukeliavo į savo paauglystės amžių, prisiminė, kas juos tada žeidė, kėlė nerimą, kaip į tai reagavo artimieji, kaip jautėsi jie patys. Be abejo, dauguma mūsų praėjo tą sudėtingą paauglystės amžių, o filmo peržiūroje dalyvavę jauni žmonės išsakė tas pačias problemas, kurios kankina nuo neatmenamų laikų. Nesutaria paaugliai su tėvais dėl aprangos, stiliaus, dėl laisvalaikio leidimo formų, per didelės kontrolės ir kt.

Žiūrint filmą, o vėliau dalyvaujant aptarime, susidarė nuomonė, kad labai veiksminga apie tai kalbėtis, diskutuoti. Iš tikrųjų tai vienas, tai kitas asmuo vis įžvelgia kitą problemą ar kažkokį kitą aspektą. Atrodo, kad filmų tam tikras tema peržiūra padeda mums aptikti ir įvardinti savo problemą. Kartais to ir pakanka, kad atrastume savyje jėgų kažką daryti. Dar džiugiau, kai daug problemų išsprendžiamos ir pabaiga būna gera. Tai duoda kiekvienam pasitikėjimo, kad visada (ir mano atveju!) įmanoma gera baigtis. Filmas perteikia paslėptą prasmę, todėl labai svarbu suprasti, kokius mūsų jausmus jis pažadina – senas nuoskaudas, nusivylimus, savęs sumenkinimą, jausmą, kad nieko negalima pakeisti, ar žadina norą gyventi, keistis, kurti, žadina viltį. Tinkamas filmas iš tiesų turi nepaprastą galią atkurti psichologinę pusiausvyrą, pagerinti nuotaiką, sugrąžinti optimizmą, padėti rasti išeitį iš aklavietės, atrasti savo kelią, tiesą ir pan.

Birštono viešojoje bibliotekoje artimiausiu metu vėl bus kino terapijos vakaras, kurio metu bus rodomas (koks – iki paskutinės minutės būna paslaptis), o vėliau ir aptariamas filmas.