Klaipėdos sukilimo dalyvis
Sausio 15 d. paminėtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 90-metis. 1923-ųjų sausio viduryje apie pusantro tūkstančio civiliais persirengusių Ypatingosios rinktinės Lietuvos karių šturmavo Prancūzijos valdomą Klaipėdą ir be didelių karinių veiksmų privertė kapituliuoti Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojus. Iš visos savanorių rinktinės žuvo 12 lietuvių, tarp jų – keturi šauliai ir aštuoni kariai, taip pat du prancūzai ir vienas vokiečių žandaras. Sausio įvykiuose Klaipėdos krašte dalyvavo ir Lietuvos savanoris Stasys Adamonis, Motiejaus sūnus, prieniečio Jono Adamonio tėvelis. Už narsą, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, Stasys Adamonis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.
Šiandien Stasio Adamonio jau nebėra tarp gyvųjų. Lietuvos savanoris ir Klaipėdos sukilimo dalyvis mirė1986 m., eidamas 89-uosius. Netrumpą amželį nugyveno, bet per gyvenimą daug vargo patyrė. Labai darbštus, sąžiningas ir doras žmogus buvo, gal dėl to Dievas jo niekada neapleido. Jo malonė lydėjo pačiomis sunkiausiomis ir pavojingiausiomis akimirkomis.
Stasys Adamonis gimė 1898 m. Mano pašnekovas, jo sūnus Jonas prisimena, kad tėvuko, kaip jį švelniai vadina, tėvas Matas buvo iš Lietuvos mažažemių. Šeima gyveno Trakų rajone ir turėjo 4 ar5 hažemės. Kai Stasiui buvo 23 metai, jis įstojo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę, o 24-erių jau dalyvavo Klaipėdos sukilime.
– Jei ne Klaipėdos paėmimas, nežinia, ar mes būtumėm kada nors turėję priėjimą prie jūros, – svarsto Jonas.
Apie Klaipėdos sukilimą ir tėvuko dalyvavimą jame jis žino tiek, kiek yra papasakojęs pats tėvukas. Pagal jo pasakojimus, ruošiantis atkovoti Lietuvai Klaipėdą, savanoriai iš Kauno į Šiaulius buvo nuvežti traukiniu sausio pradžioje. Vėliau link Klaipėdos kariuomenė keliavo pėsčiomis. Prieš tai siuntė persirengusius žvalgus, kurie perdavinėjo žinias iš paskos einantiems kariams. Civiliais perrengti kariuomenės kovotojai su ginklais pirmieji sausio 15 d. įžengė į Klaipėdą.
– Kai kareiviai pasirodė Klaipėdoj, tada prancūzai su vokiečiais susigaudė, kad reikia šaudyt ir gintis. Mūsų kareiviai irgi atidengė ugnį. Vieni šaudė iš vienos pusės, kiti iš kitos. Susirėmimo metu žuvo 12 lietuvių. Tėvukas buvo sužeistas į klubą. Visas klubo kaulas buvo sutrupintas, – pasakoja mano pašnekovas.
Vėliau sužeistuosius parvežė į Kauną gydyti. Per metus ir tris mėnesius, praleistus ligoninėj, Jono tėveliui darė tris operacijas, bet vis tiek koja liko penkiais centimetrais trumpesnė. Ligoninėj ne tik gydėsi, bet ir dirbo. Kad besigydantys sužeistieji dykai duonos nevalgytų (gydymas, pasak Jono, buvo valdiškas), juos pristatė prie darbo. Turėjo kariškų drabužių kilpas apsiuvinėti. Grįžo Stasys pas tėvus, eidamas 25 metus, bet liko invalidu visam gyvenimui. Lietuvos smetoninė valdžia jį pripažino karo invalidu ir davė invalidumo pensiją – 110 lt per mėnesį. Tada tai buvo dideli pinigai (karvė kainavo gal 50 lt), o kadangi jis ligoninėj praleido daugiau nei metus ir dar dirbo, tai visa išmokėta suma buvo solidi. Be to, už narsą ir pasiaukojimą kovojant dėl Klaipėdos krašto gavo Vyčio Kryžių.
Kai tėvukas grįžo iš ligoninės, kareivio savanorio teisėmis jam davė Užuguostyje8 hažemės, atriektos iš vieno didelio dvarininko, kuris visą savo žemę buvo išnuomojęs, o pats gyveno Kaune. Dvariškiai, anot Jono, nebuvo labai patenkinti, kad Smetonos valdžia dalina savanoriams žemę. Bet tėvukas susirado Kaune gyvenantį poną ir pasiūlė jam už8 ha800 lt. Ponas jam parinko gerą žemę netoli upelio, šalia pradžios mokyklos, kad vaikams būtų arti į mokyklą vaikščioti. Kadangi buvo savanoris, jam valdžia dar davė miško medžiagos. Pasistatė trobą, ūkinius pastatus, vedė.
Su pirma žmona Stasys susilaukė dukros Karolinos. Kai mergaitei buvo ketveri metukai, mirė žmona. Našlys, invalidas, nors ir su vaiku, bet buvo turtingas, todėl nuotaką rasti nebuvo sunku. Su antrąja žmona, vietine Agota Karvelyte, susilaukė dar keturių vaikų: sūnaus Jono ir trijų dukterų: Damutės, Marytės ir Ievos.
Kaip paaiškėjo kalbantis su gerbiamu Jonu, Lietuvos kariuomenės savanoris Stasys Adamonis ne kartą buvo per plauką nuo mirties. Ne tik per Klaipėdos sukilimą, bet ir vėliau buvo momentų, kai mirtis alsavo visai šalia. Ypač daug baimės šeimai teko patirti atėjus sovietmečiui.
– Kol dar iškart nevarė į kolūkius, gal dvejus metus gyvenom, sėjom, arėm. O kai prasidėjo kolektyvizacija, nacionalizacija, atėmė viską: dvi karves, du arklius, vežėčias, padargus. Paliko 60 arų žemės septyniems žmonėms. Po to dar važinėjo su gurguolėm ir vėliavom po kiemus ir rinko, kas buvo aruoduose. Pamenu, parėjo tėvukas po vieno susirinkimo, sėdėdamas prie stalo pasirėmė rankomis galvą ir sako: „Ir kaip dabar reikės gyvent?“ – lyg šiandien prisimena Jonas.
O gyventi reikėjo ir išgyventi norėjosi. Tuo metu, sako Jonas, prasidėjo partizaninis karas. Šalimais Adamonių sodybos, klebonijoj, buvo įsikūręs liaudies gynėjų štabas. Ten gyveno ir kolūkio pirmininkas.
– Tai partizanai vieną dieną padarė jiems „šokius“. Girdim, kulkos tik cinkt cinkt, lekia ir sminga į namo sienas. Tėvukas visiems paliepė gultis, slėptis už pečiaus. Kaip pasakojo mums vėliau, šalia buvo sodželka (kūdra), tai tie liaudies gynėjai slėptis į kūdrą sušoko, – tragikomišką nutikimą pasakoja mano pašnekovas.
Liaudies gynėjai dažnai užeidavo ir į Adamonių namus, naršydavo stalčius, apžiūrėdavo visus pakampius, ieškojo banditų (partizanų) pėdsakų. Anot Jono, brangus tėvuko apdovanojimas buvo stalčiuje, dėžutėje. Po vieno tokio naršymo jis pastebėjo, kad dingo, nėra medalio. Ir niekam nepasiskųsi, baisu.
– Nežinia, kas rado tą medalį, bet taip tyliai viskas ir praėjo. Matyt, kažkas iš liaudies gynėjų slapčiom į kišenę įsidėjo. Po to radimo baimės tik padaugėjo: kai tik išgirstam, kad jau bus vežama į Sibirą, lekiam slėptis į rugius, neinam per naktį į namus, kad neišvežtų. Dėkui Dievui, to neįvyko.
Baisu šeimai buvo ir dėl to, kad dieną į namus ateidavo vadinami liaudies gynėjai, naktį – partizanai. Ir tiems, ir tiems maisto reikėjo duot. Bet ką duos, kai nelabai ką teturėjo. Tą laiką ir vėl drebėdavo, kad kas nepamatytų, neįskųstų.
Jonas prisimena dar vieną tėvuko pasakojimą, kaip vyko rinkimai į valsčiaus ar apylinkės deputatų tarybą:
– Tėvukas turėjo vežti balsus į Aukštadvarį, o ten yra toks Amerikos miškas. Priekyje su balsais važiavo kaimynas su pora liaudies gynėjų, o iš paskos, kažkiek atsilikęs, tėvukas su dar keliais liaudies gynėjais. Kai tik tas, pirmasis, įvažiavo į mišką, prasidėjo šaudymas. Partizanai metė sprogmenį, o paskui šaudė iš abiejų pusių. Liaudies gynėjai iš vežėčių ir į griovius! Tėvukas tuoj vežimą apsuko ir atgal į namus! O iš paskos ir per šnerves peršautas kaimyno arklys su dviem priekiniais ratais namo parlėkė. Vėliau tėvuką tampė, kodėl pabėgęs, bet ir tąkart viskas baigėsi laimingai.
Išgyvenęs sukilimus, karus, trėmimus, kolektyvizacijas, Stasys Adamonis ne kartą tai prisimindavo. Teiraujuosi, kas žmogui padėjo sulaukti gražaus, garbingo amžiaus.
– Jis gyvenime nerūkė, negėrė, buvo stiprus. Man sakydavo: sūneli, kai buvo tavo krikštynos, išgėrėm du mažus buteliukus. Kaip mums buvo linksma, kaip gražu. Tais laikais niekas negėrė taip, kaip dabar. Daug ir sunkiai dirbo. Tėvukas norėjo, kad mums nebūtų taip sunku gyventi, todėl kaime nė vienas nelikom, prie buvusios tėviškės taip niekas ir neprisirišom, – palinguoja galva vyriškis.
Pats jis su žmona Onute gyvena Prienuose. Užaugino tris dukras, visą gyvenimą išdirbo Prienų autotransporto įmonėje vairuotoju. Baigdamas pašnekesį, Jonas ištaria tai, kas svarbiausia, bet ir sunkiausia šeimai buvo: „Ilgus metus visa šeima buvome priversti tylėti: ir tėvukas, ir mes, vaikai, ir mūsų vaikai“.
Ši šeima nenukentėjo nuo sovietų valdžios dėl to, kad niekas nežinojo, jog Stasys Adamonis buvo savanoris, turėjo apdovanojimą, gavo žemės. Iš anų laikų net nuotraukų nelikę. Būtų suradę, sako Jonas, būtų pripažinę liaudies priešu. Ir priduria:
–Tik jeigu kas užsimindavo apie Klaipėdą, tėvuko akyse tuoj pasirodydavo ašaros. „Mano jaunystę suvalgė tas laikas,“ – sakydavo mums. Tai toks jo gyvenimas buvo, – atsidūsta Lietuvos kariuomenės savanorio, Klaipėdos sukilimo dalyvio sūnus Jonas.
Roma Sinkevičiūtė
