Vienybė, išsaugojusi tautiškumą
Šiemet sueina 22 metai nuo tragiškų sausio 13 d. įvykių. Šią dieną įvyko politinio ir ekonominio karo tarp TSRS ir atkūrusios savo nepriklausomybę jaunutės Lietuvos Respublikos atomazga. Griuvusios TSRS galingiausios narės Rusijos karinės pajėgos Lietuvoje dar užsiliko dviem su puse metų, tačiau Lietuvos žmonių vienybė, Baltijos šalių brolybė ir pasaulinė demokratija nugalėjo 46 metus pasaulį bauginusį milžiną.
Praėjus dvidešimtmečiui, visi prisimename 1991 m. sausio įvykius, kaip tragišką posūkį Lietuvos istorijoje. Prisimename kaip drąsos, ryžto, vilties ir pasiaukojimo laiką. Tačiau yra kai kas, ko pasigendame, ko gailimės. Vienybės. Esame tiek nusivylę dabartiniu tautiškumu, dabartine ekonomika, politika, netgi savo kaimynais, su kuriais surėmę pečius stovėjome gindami savo laisvę, su kuriais susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje ir sujungėme tris pabaltijo valstybes, kad net verčiame save abejoti tuo, kas nutraukė šaltąjį karą. Verčiame save abejoti, ar nepadarėme klaidos siekdami laisvės ir išsižadėdami „didžiojo brolio“. Ar nepadarėme klaidos, pripažindami tūkstančių savo tautiečių, giminaičių, senelių ir tėvų kančias ir mirtį tremtyje. Siekiant Nepriklausomybės, viena svarbiausių visų lietuvių diena buvo birželio 14-oji, kuomet minime ištremtųjų auką Lietuvos valstybei. Dabar birželio mėnesį visi su džiaugsmu minime kitą šventę, kuriai netgi iškovojome laisvą dieną – Jonines. Dar turbūt niekas nepamiršo skambaus šūkio: „Laisvę Joninėms“, o šūkis „Lietuva bus laisva“ nuskendo visų užmarštyje. O su kokiu užsidegimu, kaip karštai visur šiuos žodžius kartojome. Visi iki vieno džiaugėmės tuo, kuo tikėjome. Džiaugėmės, šalia esančio žmogaus lūpose suskambėjus žodžiui „Lietuva“. Šis žodis sustingo ir lemtingąją naktį žuvusiųjų prie televizijos bokšto lūpose. Tikime tuo, kas įvyko, tikime tuo, ką rodo televizija ir rašo spauda. Bet ar tikime savimi? Ar tikime, kad esame laisvi? Ar tikime, kad plikomis rankomis galime sustabdyti tankus? Ar tikime, kad susikibę su broliais – lietuviais, latviais, estais – galime sustabdyti visą kariuomenę, ginkluotą, motorizuotą ir turinčią branduolinį ginklą. Ar tikime, kad esame tie patys, kurie miniomis plūdo saugoti radijo, televizijos, spaudos, valdžios pastatų? Rodos, tai tik plytų, stiklo ir metalo konstrukcijos – beprasmiai pastatai. Tačiau tuos beprasmius pastatus mes gynėme savo kūnais, jie buvo mūsų valstybingumo simboliai. Pastatą galima nugriauti, bet ar lengva užgesinti ugnį širdyje?
Ar lengvai galite atsakyti į šį klausimą: „Jei vėl pajudėtų svetimi tankai prie televizijos bokšto, ar metę viską, ką turite, net šeimas, bėgtumėte ir savo kūnu užstotumėte jį“? Netgi šiandien, kuomet dalis lietuviškojo tautiškumo okupavo Didžiosios Britanijos slėnius, turbūt daugelis pasakytų „taip“. Bet jeigu klausimą šiek tiek pakeistume ir „televizijos bokštą“ pakeistumėme „Seimu“? Netgi tie, kurie supranta įstatymus, moka pagal juos gyventi ir jais didinti savo gerovę, ko gero, pasirinktų trumpesnį atsakymo variantą.
Ar tikime, kad sausio įvykiai nebuvo tik žaidimas – pasiduoti ar tikėti tuo, ką darai? Ar tikime, kad tie įvykiai turėjo didelę reikšmę ne tik Lietuvos pripažinimui pasaulyje ir kiekvieno mūsų ateičiai? Karjera, mokslas, meilė, gyvenimas – viskas gali priklausyti tik nuo vieno mūsų pasirinkimo – „taip“ arba „ne“. Ar lengva vienam pasirinkti už visus taip, kad visiems tiktų? Tie keli sunkūs metai sukūrė tai, ką turime – demokratiją ir gyvenimą. Izraelis, Palestina, Egiptas, Libija, Irakas – kurioje valstybėje norėtumėte dabar gyventi? Tai tik keletas valstybių, kuriose įprasta vietoj naujametinių fejerverkų kas naktį matyti skrendančias raketas ir girdėti aidinčius sprogimus. Tai tik keletas valstybių, kuriose įprasta gatvėje vietoje žaliuojančio medžio praeiti pro šaudmenų suvarpytą kūną. Tai tik keletas valstybių, kuriose įprasta užuot ramiai palydėjus sūnų į mokyklą, lydėti jį į paskutiniąją kelionę. Lietuva – viena iš tų valstybių, kurioje mielai gyventų daugelis šių valstybių gyventojų.
Sausio 13-osios naktį mes nugalėjome. Savo vienybe ir savo širdimis iškovojome teisę gyventi, mylėti ir auginti savo vaikus. Tai pareikalavo aukų. Keletas sūnų ir viena dukra teisės gyventi neiškovojo. Neiškovojo teisės ir užauginti vaikus, tačiau iškovojo daugiau negu bet kuris tą naktį laisvę gynęs lietuvis. Jie iškovojo meilę. Visos Lietuvos žmonių meilę. Kalbėdami apie laisvą Lietuvą, mes visada kalbame apie juos. O kiekvieną sausio 13 d. ši meilė dar gražiau pražysta visų širdyse. Ji pražysta visame pasaulyje. Meilė neturi nei ribų, nei sienų. Jie ne tik žuvo už laisvę. Jų mirtis buvo prasminga. Šios aukos ir pasaulinės žiniasklaidos dėmesys sustabdė ne tik tolimesnius TSRS kariuomenės karinius veiksmus, kurie galėjo pareikalauti dar daugiau aukų, jie padėjo tašką ir trėmimo bei represijų aukų sąrašuose.
Jiems dėkingi ir žmonės, kurie stovėjo petis petin kartu su jais tą naktį, kurie išsaugojo ne tik mūsų valstybės nepriklausomybę, bet ir savo gyvybes. Tragiškoji naktis paliko ryškų pėdsaką visų prisiminimuose. Visi iki vieno prisimena, kur buvo ir ką veikė tą naktį. Galima džiaugtis, kad dauguma prisimena, kaip vieningai gynė kurį nors iš svarbių valstybės objektų. Tuo metu dar vaikai buvusieji šią naktį prisimena iš televizijos transliacijų: jie stebėjo, kaip bandoma paminti mūsų valstybė ir paminamas žmogiškumas. Kai kurie tarp ekrane pasirodančių veidų bandė atpažinti savo tėvus.
Įstrigo tuometinių studentų pasakojimai. Tuomet jie, būdami jauni, veržlūs ir drąsūs, be jokios baimės vyko į Vilnių, bet dalyvavo ginant visus objektus. Dalyvavo ir tragiškąją naktį, po kurios keletas studentų jau nebegrįžo tęsti studijų. Vilniuje buvo gausu ir studentų iš Prienų. Kaip dauguma minėjo, jų baimę nugalėjo smalsumas. Noras žinoti, noras matyti. Netgi tai, ką pamatė, jų neišgąsdino. Kam nepavyko išsaugoti televizijos bokšto, skubėjo prie Seimo rūmų. Esantieji prie Seimo rūmų, girdėdami, kas vyksta prie televizijos bokšto, skubėjo ten padėti. Vieningai susikabinti rankomis. Baimė atsirado grįžus į namus. Pamačius viską iš šalies.
Keletas prieniškių tomis dienomis gynė Juragių retransliacijos stotį. Iš čia atsiminimai šviesesni – ši stotis nebuvo tarp strateginių, svarbių užimti taškų. Didžiausią įspūdį čia paliko žmonių geranoriškumas. Iš aplinkinių gamyklų, ūkių buvo vežamos medžiagos įtvirtinimams, mediena laužams. Maitinimas, anot prisiminimų, buvo geresnis negu restorane. Maisto buvo tiek, kad išalkusiųjų nebuvo nė vieno. Šalia esančioje fermoje gynėjų maitinimui buvo paskerstos kelios kiaulės. Ne visai geruoju prisimenami kai kurie netolimi Juragių gyventojai, kurie prie bokšto ateidavo tik pavalgyti. Daugiausia baimės čia budėjusiems žmonėms sukėlė vieną dieną pasirodžiusi ir link jų pajudėjusi karinė kolona. Susikibusiems už rankų žmonėms baimė persipynė su klausimu, ką daryti. Laimei, likimas jau buvo numatęs čia budėjusių žmonių ateitį – karinė kolona tik grįžo į savo karinį dalinį Kazlų Rūdos miškuose.
Verti istorijos vadovėlio yra prisiminimai iš Seimo rūmų. Kaip žinome, čia vyko pagrindinė veiksmų ir įvykių analizė bei gynybos planavimas. Jeigu prie televizijos bokšto buvo pralietas kraujas, čia tekėjo nervų ir pilkų minčių upės. Kiekviena žinia, kiekvienas pranešimas buvo priimamas kaip svarbus, atrinkti informaciją tiesiog nebuvo laiko. Buvo organizuojamas ir žmonių psichologinis spaudimas, gąsdinimas. Ne kartą pastebėtos karinio transporto kolonos, važinėjančios po Vilnių be konkretaus tikslo. Apie tai paminėta ir knygoje „Angelo sargo skrydis. Lietuvos policijos kronikos II dalis“ (buvo išleistos dvi šios knygos dalys, tačiau netrukus po antrosios išleidimo dėl nelabai patriotiškų atsiliepimų apie sausio įvykius 2006-03-15 tuometinio generalinio komisaro V. Grigaravičiaus įsakymu šių knygų leidyba buvo sustabdyta – Aut. past.). Žmonės, norėdami pasižvalgyti, užlipdavo ant namų stogų ir ne kartą buvo palaikyti snaiperiais.
Mano pašnekovas pasakojo, kokia iš tikrųjų buvo ginkluotė Seimo rūmų viduje. Anot jo, galingiausi ginklai buvo keleto gynėjų turėti asmeniniai pistoletai. Pažadėtieji ginklai rūmų apsaugai gulėjo užkasti keletą metų, todėl, atvežus į rūmus, paaiškėjo, kad jie yra tiek aprūdiję, kad gynybai jų panaudoti nepavyks. Rusijos propagandos kaltinti lietuvaičiai pačioje pradžioje nemokėjo daryti ir „molotovo kokteilių“ (padegamojo skysčio). Dauguma buvo tik prisipylę benzino į butelius. Juos turintieji buvo patys permirkę benzinu ir būtų greičiau patys užsidegę, negu spėję panaudoti savo „užtaisus“. Tarp gynėjų buvo ir tankų gamyklos darbuotojas, kuris smulkiai papasakojo, kaip lengvai galima pažeisti tuo metu po Vilnių zujusius BTR‘us. Pasirodo, visa jų galia slypi ratuose, po apvaliais gaubtais, per kuriuos yra oru užpildoma važiuoklė. Tris gaubtus pramušus, šis šarvuotis važiuoti jau nebegalėdavo.
Įdomi buvo ir plačiai nuskambėjusi istorija apie 30 Vilniaus OMON‘o pareigūnų perėjimą į TSRS pusę. Kaip paaiškėjo, tie patys OMON‘o pareigūnai bendru susitarimu gynė Seimo rūmus. Tačiau po susitikimo su TSRS kariuomenės atstovais Pavilnio miškuose sausio 12 d. jie perėjo į TSRS pusę. Tik trys atsisakė tai padaryti ir pabėgo. Vienas iš jų dar buvo grįžęs į rūmus, nes neturėjo kur eiti. Tačiau, liudininkų teigimu, jis ten užsibuvo tik labai trumpai.
Tai tik kelios smulkios detalės, iš kurių galima sudėlioti tų dienų įvykių vaizdą.
Galima pasidžiaugti, kad tos dienos padėjo atrasti drąsių, gerbiančių savo valstybę ir tautą žmonių. Galima pasidžiaugti, kad Prienų krašto žmonės, nors ir turėdami sąjunginės reikšmės desantininkų mokymo centrą Prienų mieste, sugebėjo organizuoti pašto bei savivaldybės pastatų gynybą.
Ir, svarbiausia, negalima pamiršti, kad minėdami žuvusiuosius už Lietuvos laisvę, mes minime ne tik sausio 13 d. aukas, minime ne tik tremties ir represijų aukas, mes kiekvienas minime ir savo auką už tai, kad gyventume savo laisvoje Lietuvoje.
