Norvegų Ban šeima
Atvykęs į Norvegiją, Bank miestelį, susipažinau su sąžininga, nuoširdžia, rūpestinga ir darbščia norvegų Ban (norv. rašoma Bang) šeima. Norvegai nemėgsta greitai bičiuliautis, o ypač su svetimšaliais. Liaudies išmintis byloja, kad laikas sulygina visus, o svetur suartina nuoširdus darbas, sąžiningumas, nuoširdumas ir paprastumas.
Po kelių savaičių buvau Ban šeimos pakviestas į svečius. Taip susipažinau su Ingrid ir Mikael Banais, jų dukra Anne Berit ir jos vyru Sigmundu. Ingrid ir Mikael sūnus Syveris, kaip ir kiti šeimos nariai, domėjosi Lietuva bei mūsų kurortu Birštonu. Parodžiau atsineštas išdrožtų iš medžio darbų nuotraukas, o Anne Berit parodė savo tėvelio juvelyrinius darbus iš sidabro. Pasirodo, 78-erių metų Mikael yra auksinių rankų meistras. Jo darbai iš sidabro – inkrustuotos peilių rankenos, grandinėlės, įvairūs pakabukai ir papuošalai. Prieš20 m. jam užėjo noras kurti ir jis pradėjo savarankiškai meistrauti. Būdamas jaunesnis Mikael aplankė Švediją, Rumuniją, Latviją ir Ameriką. Amerikoje gyvena jo jaunesnis brolis Ula, kuris Osle1956 m. baigė vidurinę mokyklą kartu (paralelinėje klasėje) su dabartiniu Norvegijos karaliumi Haraldu. Šį įdomų faktą sužinojau visai atsitiktinai iš bibliotekos fondų. Buvau pasiėmęs pavartyti šešias istoriškai įdomias knygas pavadinimu „Pasaulis ir nuotraukos“. Pirmoje knygoje, datuojamoje 1919-1939 m., tikėjausi rasti ką nors apie mūsų mielą Lietuvėlę. Ir neapsirikau. Iš trijų paminėtų Pabaltijo valstybių, atsikračiusių Rusijos jungo, tik Lietuva išskirtinai išreklamuota. Patalpinta pirmojo Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Prezidento Antano Smetonos nuotrauka ir Vilniaus panorama. Tai tikras mūsų valstybingumo istorinių šaknų pripažinimas. Apsidžiaugęs radiniu, nunešiau visas šešias knygas parodyti Mikael, o šis jas bevartydamas rado savo brolio Ulos nuotrauką su tuometiniu princu, o dabar Norvegijos karaliumi Haraldu. Taip abu likome patenkinti knygų turiniu ir patirtais įspūdžiais.
Apsilankęs pas Ingrid ir Mikael namuose, ant sienos pamačiau pakabintą įrėmintą labai įdomų senovinį diplomą, datuojamą1932 m. Prieš80 m. Ingrid mama Anna Bangs buvo apdovanota šiuo unikaliu diplomu už jos pačios išaustus darbus, pristatytus parodai-mugei Valdreso apskrityje. Diplomas unikalus ir savo dizainu – dailininko nupieštais vaizdais: žmonių gyvenimo scenomis įvairiais metų laikais.
Jų sūnus Syveris savo laiku išmaišė pasaulį, matė daug valstybių ir kadaise domėjosi drožyba. Taigi pasijutau apsuptas bendraminčių. Kiekviename žmoguje glūdi menininko gyslelė, bet ne kiekvienas gali ar nori kurti. Kartais stimulą kūrybai duoda susiklosčiusios tam tikros gyvenimo aplinkybės.
Dėkingas bibliotekos darbuotojai Osai Ustkor Hagen už Bank miestelio bibliotekoje išreklamuotą Birštono kurortą ir laikraščio „Valdres“ korespondentei Ane Kjoniksen už laikraštyje „Valdres“ Lietuvos (Litauen) vardo paminėjimą.
Norvegų Ban šeima: sėdi iš kairės: tėvai Ingrid ir Mikael. Stovi jų vaikai: sūnus Syveris ir dukra Anne Berit
Bank miestelio bibliotekos patalpos. Stovi iš kairės: laikraščio „Valdres“ korespondentė Ane Kjoniksen, menininkas Mikael Bang ir bibliotekos darbuotoja Osa Ustkor Hagen
BANK MIESTELIO MENININKAI
Miestelyje, dideliame prekybos centre, išsinuomavęs patalpas ir įkūręs dirbtuvę bei savo darbų dailės galeriją menininkas Kristen Staudahl. Jo darbuose nuostabi Norvegijos gamta, kalnai, paukščiai ir žvėrys. Ne mažiau už nuostabius darbus akį traukia paveikslų įrėminimas. Rėmai iš senų lentgalių suleistais kampais. Jų paviršius kažkuo primena gyvenimo bei bėgančio laiko išvagotą susiraukšlėjusį veidą, suskeldėjusias nuo vėjo ir šalčio lūpas ir begalinį norą būti dar kažkam, reikalingu.
Ieškodamas miestelyje menininkų, netikėtai susipažinau su intelektualu 69-erių metų buvusiu biologijos mokytoju Henning Dunker. Suradęs jo namą, paskambinau. Atidaręs duris, nužvelgė mane ir paklausė, ko man iš jo reikia. Paaiškinau, kad aš iš Lietuvos ir domiuosi norvegais menininkais bei jų darbais. Trumpai šnektelėjus, susitarėm susitikti kitą dieną.
Henningo Dunker namai – tikras muziejus. Skulptoriaus namas prie pat kalno ir dera bendrame fone su besikeičiančiais metų laikais. Savo pirmąjį darbą jis išdrožė prieš 20 metų, mirus tėvams. Tai buvo jų šeimos herbas. Vis tikėjausi miestelyje rasti vikingų pėdsakų ir pagaliau pasisekė. Įrėmintame Dunnker šeimos „Genealoginiame medyje“ užfiksuota, kad jų genealoginis pradas siekia1189 m. Ten užrašyta: „RIDDER ALBERTUS DUNCKER“. Paklaustas Henningas paaiškino, kad jo proprosenelių šaknys ne tik Norvegijoje, bet Švedijoje, Suomijoje ir Vokietijoje.
Henningas tikras asketas atsiskyrėlis. Niekur nesireklamuoja, jokiose parodose nėra dalyvavęs ir džiaugiasi, kad pensininkas, kad jam niekas netrukdo, gali ramiai atsidėti kūrybinei veiklai. Šis vyras man primena birštonietį profesorių Aloyzą Toleikį. Jie abu kuria „Moterų aktus“, abu drožia iš medžio ir kala skulptūras iš akmens. Abu stengiasi suteikti savo kūriniams realistinį užbaigimą.
Dar vieną menininką pasitaikė įamžinti pravažiuojant. Tai skulptorius Frankas. Jo namas šalimais kelio. Prie jo išstatyti benzopjūklu išdrožti pirkėjo ilgesingai laukiantys norvegiški pasakų herojai Troliai.
Esu dėkingas nuoširdiems SORAURDAL KOMMUNE (PIETŲ ARDALIO SAVIVALDYBĖS) atstovams už pagalbą renkant ir kopijuojant istorinę medžiagą apie Norvegiją, miestelio bibliotekos kolektyvui už pagalbą ir nuoširdumą.
Visi Norvegijoje sutikti nuoširdūs ir geri žmonės paliko man šviesius prisiminimus apie jų nuostabią šalį, kerintį kalnų grožį, ir nuo jų atsiveriančią beribę erdvę.
Pagarbiai birštonietis Jonas Raiskas
