Pasidalinkime nors širdies gerumu
Dažniau turime prisiminti tuos žmones, kurie serga ir yra prikaustyti prie lovos, ir tuos, kurie juos slaugo, dieną naktį būdami šalia. Ne visada suprantame ir užjaučiame, kaip sunku jiems gyventi atskirtiems, tarp keturių sienų, kai didžiausia kelionė būna išvyka pas gydytoją ar į parduotuvę.
Onkologinių ligonių klubo „Viltis gyventi“ narės ir savanoriai sunkius ligonius lanko daugiausia prieš didžiąsias šventes ar kokia nors kita svarbia proga.
Klubo pirmininkė Anelė Pyragienė priminė, kad visada aplankomi nevaikštantys ir sunkūs ligoniai. Priežastis paprasta – visos moterys jau vyresnio amžiaus, o ir jos pačios kartais prasčiau jaučiasi. Būtų gerai, jeigu atsirastų savanorių, jaunesnio amžiaus žmonių, kurie į tas šeimas nueitų dažniau, pabendrautų, gal knygą paskaitytų ar paprasčiausiai išklausytų.
Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, klubo „Viltis gyventi“ atstovė Aldona Šleikienė kartu su POLA direktore Kristina Beruliene ir savanore Asta Pyragiene apsilankė keturiose šeimose.
Pirmiausia atvykome pas Birštono vienkiemyje gyvenantį Vytą Žvaliauską, šiais metais šventusį 75-ąjį gimtadienį. Vytas prikaustytas prie lovos jau ketverius metus, jo kalbą supranta tik žmona Aldona. Tačiau žmones atpažįsta, moka džiaugtis ir tai parodyti. Prieš susirgdamas Vytas buvo stiprus vyras, dirbo įvairius darbus Birštono tarybiniame ūkyje, daugiausia gyvulininkystėje.
Vytui kiek įmanydama padeda žmona. Vaikai, nors ir gyvena Lietuvoje, tačiau atstumas didelis, todėl dažnai neatvažiuoja, nors tėvus aplankyti nepamiršta. Juk visi turi savo gyvenimą, vaikų, darbus.
Birštonietė Romutė Janulevičienė visada puikiai nusiteikusi, kai apsilanko svečiai, džiaugiasi, kad jos nepamiršta likimo draugai. Nelaimingas atsitikimas lėmė, kad jauna moteris dabar sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Bet, kaip sakoma, bėda viena nevaikšto – neseniai mirė Romutės vyras, kuris buvo didelė atrama gyvenime. Kai moteriai atsitiko nelaimė, Janulevičių mažoji dukrelė Gintarė dar nėjo į mokyklą, o dabar prižiūrėti mamą tenka jai. Mamą šiek tiek palieka ir vieną namuose, nes išbėga į darbą „Eglės“ sanatorijoje. Tiesa, Romutė nevaikšto, bet puikiai juda su vežimėliu ir pagal galimybes save prisižiūri, mėgsta skaityti knygas, žurnalus, pasižiūrėti filmus. Vasarą arba kai geras oras išvažiuoja į lauką, mat dabar jau gyvena pirmame aukšte, kur padarytas patogus nuvažiavimas.
Povilą Šetkų irgi ištikimai slaugo žmona Danutė. Visas Povilo pasaulis matomas pro langą – tai J. Basanavičiaus aikštė. Jau daug metų Povilas nesikelia iš lovos, tačiau jo tik kojos neklauso, o kalbėtis su juo galima įvairiomis temomis. Labai apsidžiaugė pamatęs A. Šleikienę, nes kartu dirbo vienoje darbovietėje.
Sudėtinga padėtis pas Taučianskus. Jonas – sunkus ligonis, po insulto negali normaliai kalbėti, ir jį supranta tik žmona Liuda. Pamačiusi apsilankiusių moterų akyse ašaras, Liuda paguodė: „Juk viskas gerai, matot, kaip Jonas džiaugiasi sulaukęs svečių“. Ašaros riedėjo dėl to, kad sunku matyti ne tik patį ligonį, bet ir jį slaugančią moterį, kurios gyvenimas dabar paskirtas tik neįgaliam vyrui.
Ligoniams buvo įteiktos nedidelės dovanėlės, o juos slaugančioms moterims – padėkos raštai.
Nėra dar mūsų šalyje tokios praktikos, kad ištikimai ligonius slaugančias moteris nors kelioms valandoms pakeistų slaugytoja, kad būtų galima pailsėti ir nors kiek laiko skirti sau.
Artėja šventės, dalijamės gerumu, dalijamės tuo, ką turime, ir tuo, kuo turtingos mūsų širdys.
