Su meile Birštonui ir Birštono žmonėms…
Prieš kokius 60 metų iš aukštai tėvo pakeltų rankų glėbio nuo Vytauto kalno pažvelgęs į begalines apylinkių tolumas net negalėjau pagalvoti, kad tai pakerės ilgam ilgam. Ilgainiui tai tapo tarsi paslaptinga vaikystės pasaka. Ne, tai ne mano gimtinė – Liciškėnai, kurioje po smėlį ir akmenėlius basomis laksčiau ir iš smalsumo kiekvieno kaimyno ragaišį ar dar šiltą kvepiančią duoną ant ajerų lakštų ar kopūstų lapų iškeptą ragavau, tėvų ir kaimynų meilę patyriau. Birštonas – tai nuostabi gamtos harmonijos sala. Salos, kurios retsykiais reikia tavo sielai ir jausmams. Šių metų auksinis ruduo Birštone ypatingas. Pilnas harmonijos ir didybės. Taip ir norisi prisiliesti prie kiekvieno krintančio auksinio lapo, žvilgtelėti pro saulėtas alėjų medžių proskynas. Akys lekia į kairįjį Nemuno krantą, į tą pasakų karaliją, o širdis su graudesiu šaukia :„Ei jūs, Igno Šablausko, Jono Šimkaus, Juozo Brundzos sodybos, ar jus dar kas nors atsimena, o kai kurias gal ir akmenėliais kas nors pažymi?“ Kai po Kauno klinikose atliktos kelio sąnario protezavimo operacijos teko rinktis reabilitacijos vietą, nedvejodamas pasirinkau Birštoną. Iš čia galima ir tėviškės dūmą pajusti. Dar vaikystėje pamiltame mieste su visa širdies ugnele esu dirbęs 1972–1973 ir 2011–2014 metais, tad apie sanatorijos „Versmė“ kolektyvo atsakingą požiūrį į pacientą teko girdėti jau ir anksčiau.
Birštono sveikatos miesto jėga – čia gyvenantys ir dirbantys žmonės. Kaip ir visais istoriniais laikmečiais, čia sutiksi ir prienietę, ir kaunietį. Jie visuomet čia buvo reikalingi. Tik gal nuoširdžiai dirbantiems žmonėms mes per mažai sakome padėkos žodžių ir per Tarybos posėdžius, ir per miesto šventę… Už šiltą, malonią gydymo atmosferą esu nuoširdžiai dėkingas Judamojo atramos aparato pažeidimų skyriaus vedėjui Linui Pauliukėnui. Visa širdimi sakau ačiū gydytojai Rasai Gustaitei, kuri skyrė tinkamas gydymo procedūras, jas pakoreguodavo ir nuolatos rūpinosi mano savijauta. Už tai, kad kojose patyriau šilumą, stiprybę ir energingą kraujo pulsavimą, esu dėkingas kineziterapeutėms Vilijai Lukošiūtei ir Gaudentai Žaltauskienei. Smulkutė, gležnutė atrodo Vilija, bet kiek ji turi vyriškos jėgos, psichologinių žinių ir – ko labiausiai reikia kiekvienam ligoniui – humoro jausmo! Kaunietė Gaudenta Žaltauskienė pasižymi nuoširdžiu atjautos žodžiu. Iš jos griežtesnio, skvarbesnio žvilgsnio pacientas supranta, kad mankštindamasis jis turi labiau susikaupti. Labai malonu buvo bendrauti su masažuotoju kauniečiu Audriumi Butkumi. Stiprus kojų masažas ir dialogai su išsilavinusiu žmogumi apie Lietuvos istoriją – laikas prabėgdavo kaip mat. Nuostabus atsipalaidavimas, kvapai ir vaizdiniai su nuostabiomis „El condor pasa“, „U-2“, „ABBA“, italų ir kitomis melodijomis. Tai – Druskų kambarys, jis iš karto užburia, iš jo išeini kaip į erdves pakylėtas. Dar kartą už tuos pojūčius esu dėkingas gydytojai Rasai Gustaitei ir gerbiamai Druskų kambario pulto maestro Nijolei Arlauskienei. Ačiū valgyklos personalui, kuris stiprino mūsų jėgas skaniai mus maitindamas. Ačiū psichologei Angelei Venckutonienei už žavias meditacijos akimirkas jos salone. Atsakingai, punktualiai fizioterapijos paslaugas mums teikė slaugytojos Roma Urmanienė ir Danutė Šabūnienė, purvo procedūromis įkaitindavo kūną, o gal net ir kraują slaugytoja Aldona Naginienė. Nesuskaičiuosi, kiek kartų vyresnioji medicinos sesuo Birutė Bartkevičiūtė, medicinos seserys Audronė Rakauskaitė, Zita Veterienė, Saulytė Kairiukštienė, Lina Klimienė, Indra Visockienė mus ligonius tvarstė, pertvarstė, suleisdavo nuskausminimo injekcijas, atliko kraujo tyrimus ir bet kuriuo, net ir vėlyviausiu, metu atbėgdavo pagal „raudono mygtuko“ komandą. Nuoširdus ačiū už rūpestį slaugytojų padėjėjoms Irenai Žaliauskienei ir Loretai Babravičienei. Su didžiausia pagarba atmintyje išliks darbšti šeimininkėlė valytoja Jolita Veršinskienė, kurios buvo nepaprastai atidi pacientui, jo palatos aplinkai. Ačiū Tau, darbščioji moterie, nes dirbi nuoširdžiai ir su meile, tarsi dirbtum savo namuose .Visa širdimi esu dėkingas sanatorijos mielai bibliotekos vedėjai Ninai Remeikienei, kurios dėka perskaičiau svarių ir prasmingų romanų, nuolatos skaičiau naujausią spaudą ir draugavau su internetu .
Greit prabėgo tos dvidešimt keturios reabilitacijos dienos. Atgavome savo jėgas, pajutome savo stiprias kojas. Bet visuomet atminsime lotynišką patarlę „Festina lente“(Skubėk lėtai) ir ergoterapeuto Žilvino Petrušausko pamokymus, kaip atsargiai judėti ir atsargiai gyventi. Ačiū Jums, visi mielieji „Versmės“ bendruomenės žmonės, net ir čia nepaminėti. Jūs tikrai esate sveikatos nepakeičiama arterija, miesto tvirtovė . Taip Jums sakė ir pasakys daugybė iš čia pabuvojusių ir dar pabuvosiančių pacientų. Žinoma yra ir buitinės problematikos, kurią Jūs žinote ir tinkamai išspręsite. Atmintyje išliks nuostabus bendravimas sanatorijoje su Lietuvos filosofijos, politikos ir visuomenės grandu profesoriumi Bronislovu Genzeliu, kuris tuo pačiu metu gydėsi sanatorijoje. Dar 1971–1972 m. šis iškilus žmogus didžioje Vilniaus Alma Mater mums, Istorijos fakulteto studentams, nešė šviesą, simboliais pasakydamas, kad sovietizmas –neamžinas. Ir savotiškai dabar įdomu su profesoriumi pakalbėti apie išlikusias mažąsias sovietines sistemas ir dar tebenevyraujančius „inkliuzus“.
Birštone susitikome daugybę pažįstamų žmonių, kurie mane prašė sugrįžti prie Birštono istorijos versmių. Mielieji, pildydamas jūsų prašymus artimiausiu metu pateiksiu naujas Birštono istorijos įžvalgas. Juk Birštono istorijoje tiek dar neatskleistų pikantiškų įvykių ir spalvingų asmenybių, plačių istorijos horizontų. Tikrai turime nešluostyti nuo istorijos eksponatų dulkių, nekartoti trisdešimties ar penkiolikos metų senumo tiesų, o būti savotiškais šerlokais holmsais, ieškančiais naujų, dar nežinomų krašto istorijos klodų. Žmonės, nežinantys savo krašto istorijos, lieka vaikais.
Buvęs sanatorijos „Versmė“ pacientas Vytautas Kuzmickas
