Piliakalniai – mūsų protėvių palikimas
Lapkričio 14 dieną birštoniečiai gausiai susirinko į mokslinę konferenciją „Paverknių piliakalnio tyrinėjimai 2004 ir 2010 metais ir kitų savivaldybės piliakalnių tyrinėjimų apžvalga“.
Renginyje dalyvavo archeologai: Gintautas Zabiela, atlikęs Paverknių piliakalnio kasinėjimus dar 1994 metais, ir jaunasis jo kolega Mindaugas Mačiulis, tyrinėjimus vykdęs 2010 metais. Dalyvavo ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius ir administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas. Muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Šeškevičius pasveikino konferencijos dalyvius, o muziejaus fondų saugotojas Vytautas Kuzmickas pristatė trumpą konferencijos darbotvarkę.
Lietuvoje priskaičiuojama apie 840 piliakalnių. Piliakalniai Lietuvos teritorijoje atsirado Žalvario amžiuje suintensyvėjus prekybai bei kovoms dėl įtakų įvairiose žemėse. Piliakalnių sankaupas atskirose vietose apsprendė ir kalvotas Rytų Lietuvos vietovių bei Žemaitijos reljefas, suformuotas ledynų tirpimo metu. Piliakalniai labiau paplito tik geležies amžiuje. Lietuvos teritorijoje jų kasinėta tik labai nedidelė dalis, gali būti tik kokie 200. Juose buvo rasta įdomių ir vertingų objektų. Pasak archeologo G. Zabielos, ne kiekviena kalva ar kalnas gali būti laikomas piliakalniu. Kalvą pripažįstant piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, sutvirtinti šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių atliekų sluoksnis). Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi kalva, o ne žmonių supiltas kalnas.
Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku. Kartais piliakalniai tampa lobių ieškotojų objektais, tikintis surasti čia tariamai paslėptas vertybes. Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius50 mspinduliu aplink juos. Pasak G. Zabielos, anksčiau piliakalnių Lietuvoje buvo priskaičiuota daugiau nei tūkstantis, tačiau vėliau pasirodė, kad kai kurie neatitiko reikalavimų, buvo tik paprasčiausios kalvos. Tada skaičius sumažėjo, tačiau vėliau atradus naujų, jų skaičius vėl ėmė augti.
Piliakalniai atsirado apie1000 m. pr. m. e. ir yra svarbiausias pagoniškos kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse šalyse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes buvo gamtinių išteklių mūrinėms pilims statyti. Apžvelgdamas Birštono savivaldybės teritorijoje esančius Paverknių, Babronių, Nemajūnų, Šilėnų, Šaltinėnų piliakalnius, Vytauto kalną, pastebėjo, kad daugiausia šiuo metu ištyrinėtas Paverknių piliakalnis, įrengtas Verknės kairiajame krante, slėnyje buvusioje atskiroje kalvoje. Duomenų apie buvusią aikštelę ir įtvirtinimus nėra, nes beveik visą piliakalnį nuplovė Verknė. Išliko tik jo pietvakarinis kampas stačiais,14 maukščio šlaitais su 6×8 m dydžio aikštelės kampu viršuje. Pirmųjų kasinėjimų ir šio piliakalnio tyrimų metų G. Zabiela aptiko gana vertingų radinių, tarp jų ir nemažą lobį, kurį sudarė 210 vnt. įvairių žalvarinių dirbinių. Pasak archeologo, Vytauto kalnas yra klasikinės formos,20 maukščio šlaitais. Kaip liudija senieji rašytiniai šaltiniai, viršukalnėje buvusi gynybinė pilis. Aplink piliakalnį buvo įsikūrusi nemaža gyvenvietė. Tačiau ši vietovė nėra gerai ištyrinėta, ir, pasak G. Zabielos, visa, kas yra išlikę, geriausiai saugo žemė.
Daugiau savo tyrimų medžiagos pateikė M. Mačiulis. Rodydamas kasinėjimų ir atliktų tyrimų vaizdinę medžiagą, jis pasakojo, kad yra moksliškai nustatyta ir įrodyta, kad piliakalnyje stovėjusi pilis buvo užpulta ir sudeginta du kartus. Apatiniame sluoksnyje aptiktos stulpinės konstrukcijos gynybinės sienos liekanos, sudegusių žalvarinių papuošalų (žvangučių, antkaklių, žiedų), grūdų liekanų, lygios, grublėtos ir žiestos keramikos, geležinė strėlė. Pirmasis puolimas, galima manyti, buvo įvykdytas XI a. Tačiau po šio puolimo pilis buvo atstatyta, gaisravietė užpilta iš Verknės pakrančių iškastu iki60 cmstorio smėlio sluoksniu. Aikštelės kraštas sutvirtintas akmenimis. Ši pilis XII a. vėl buvo užpulta ir sudeginta. Puolimo metu ji buvo apšaudyta iš lankų nuo papėdės gyvenvietės pusės, o šturmuojant naudoti plačiaašmeniai kirviai (buvo aptikta jų ašmenų dalių). Beje, šio piliakalnio dalį kasmet pamažu nuplauna sraunioji Verknė.
– Šiame piliakalnyje buvo atrasti du kultūriniai sluoksniai. XI a. sluoksnyje, kaip manome, buvo rasta grūdų: lešių, žirnių, vikių. Apatiniame kultūriniame sluoksnyje buvo aptikta strėlių su antgaliais. Pasak turimų žinių, XII a. buvo dar vienas slavų žygis į mūsų protėvių žemes. Per šias kovas sudeginta pilis daugiau nebuvo atstatyta, – kalbėjo jaunasis archeologas.
Apie mūsų savivaldybėje esančius piliakalnius ir jų priežiūrą kalbėjo draugijos Lietuvai pagražinti narė Teresė Murauskaitė. Ji sakė, kad reikia visiems tvarkytis, kad mūsų savivaldybės piliakalniai būtų ne šabakštynai, o lankomos vietos.
– Mano nuomone, pats gražiausias ir įdomiausias Babronių piliakalnis, kurį pirmiausia ir tvarkėme vykdydami projektą „Piliakalnių šviesa“. Tačiau draugija nepajėgi sutvarkyti visų piliakalnių, reikia, kad aktyviau įsijungtų ir bendruomenės, – kalbėjo T. Murauskaitė, pastebėdama, kad Lietuvai pagražinti draugija neturi savo transporto, tenka prašyti, kad kas nors pavėžėtų.
Daugelis piliakalnių yra atokiose vietovėse, dažnai apaugę medžiais ir menkaverčiais krūmais, kuriuos reikėtų pašalinti. Nušienauti gali ir talkininkai, tačiau didesnius valymo ar šlaitų tvirtinimo darbus jie atlikti nepajėgūs. Išsaugoti turimą palikimą ateities kartoms turime stengtis visi.
Mero pavaduotojas J. Aleksandravičius, baimindamasis netikrų „tyrinėtojų“, mano, kad geriausiai viską saugo pati gamta.
Savivaldybės merė N. Dirginčienė, padėkojusi pranešėjams už įdomius pasakojimus, kurie sudomino savivaldybės gyventojus, užtikrino, kad ir bendruomenės, ir savivaldybės darbuotojai, organizuodami talkas, į sąrašus įtrauks ir piliakalnius. Be to, savivaldybės vadovė priminė, kad ir ji yra draugijos Lietuvai pagražinti narė, todėl problemomis reikia pasidalinti, ir jos bus išspręstos. Be to, galima rasti lėšų, rašant programas ir projektus.
G. Zabiela priminė, jog būtų gerai, kad tokios talkos tvarkant piliakalnius nebūtų vienkartinės kampanijos, o vyktų nuolat, nes kitaip situaciją galima tik pabloginti.
Savivaldybės administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas sakė, kad Paverknių piliakalnio tyrimams buvo skirta 175 tūkst. litų, o tvarkyti galime savo jėgomis. Žinoma, kur reikia, galima pasikonsultuoti ir su specialistais.
Pasibaigus konferencijai, susirinkusieji apžiūrėjo čia veikiančias dvi parodas iš Nacionalinio muziejaus fondų: „Paverknių piliakalnio tyrimų radiniai“ ir foto parodą „Birštono savivaldybės piliakalniai“.
Stasė Asipavičienė
