Bitininkystė kaip liga
Kas vaikystėje nemėgome medaus, kas nestebėjome nuostabia šviesa ir kvapu užburiančių vaškinių žvakių? O medų ir vašką po mažą kruopelytę, po lašaliuką į dūzgiantį avilį suneša darbščiosios bitelės. Ilgus amžius lietuviams bitės buvo dvasinio peno šaltinis, gražios bičiulystės pavyzdys. Seneliai medaus duodavo tik tada, kai užpuldavo peršalimo ligos. Ar kai svečias ateidavo, tai prie balto sūrio lėkštelę medaus padėdavo. Net seilė vaikams nutįsdavusi. Juk ne veltui sakoma: „Saldus gardus kaip medus“.
Kada bitininkystė pradėjo vystytis Lietuvoje ir išsiskirti kaip atskira šaka, sunku pasakyti, įvairiuose rašytiniuose šaltiniuos minimos gana skirtingos datos, tačiau aišku, kad dar XVI a. viduryje LDK kunigaikščio išleistuose „Miško nuostatuose“ pavesta girininkams, turintiems savo žinioje drevininkų, rūpintis, kad šie kasmet kirstų tam tikrą skaičių drevių ir jose apgyvendintų bites, o paskui karaliaus naudai medų imtų. Vėlesniais laikais, jau XVII-XIX a., duoklių produktų sąraše medus ir vaškas jau buvo. Be to, medus ir vaškas tapo eksporto preke. Taigi auginti bites ir medų iš kelmų bei drevių kopinėti mūsų protėviai išmoko daug anksčiau. O po kiek laiko ir iš vaško gaminti žvakes sumanė.
Bitininkystė – chroniška liga
Užėjus į Prienuose įsikūrusią Gedimino Olsevičiaus bitininkystės reikmenų parduotuvę, pasijunti lyg būtum atsidūręs dideliame avilyje: kvepia medus ir vaškas, o viduje dūzgia darbščios bitelės – darbininkai. Čia liejamos įvairios žvakės, gaminami koriai, įvairūs bitininkystei reikalingi prietaisai ir aviliai. Nuo ko gi prasidėjo šis mielas širdžiai užsiėmimas, ilgainiui išaugęs į nemažą verslą?
– Kai vaikai buvo maži, norėdavo medaus. Prisimenu, kaip už „vagnorkes“ nusipirkome trijų litrų stiklainį ir kaip greitai jis ištuštėjo. Tada pagalvojau: mano seneliai sugebėjo laikyti bites ir turėti savo medaus, tai negi aš nesugebėsiu bitininkauti. 1991 metais nusipirkau pirmus du avilius ir per Jonines nuvežiau į uošviją. Reikėjo ir atsarginių avilių, nes bitės bet kada gali spiesti. O nusipirkti nebuvo kur. Tada prisiminiau savo senelio staliaus pamokas ir pabandžiau pasidaryti pats, – senus laikus ir bitininkavimo pradžią prisimena G. Olsevičius.
Apie bitininkystę, bitininkus ir bites G. Olsevičius gali pasakoti daug ir labai įdomiai. Tiek įvairenybių gali būti sukaupęs tik šiam pomėgiui atsidavęs žmogus.
– Bitininkystė – tai nėra profesija, tai diagnozė, liga, kuria užsikrečiama iš karto ūmia forma, kai viskuo domiesi, „ryji“ viską, ką apie bites randi. Paskui pereina į lėtinę, chronišką formą, kuri jau nėra išgydoma, – juokauja pašnekovas.
Matyt, šios chroniškos ligos virusas ar genas buvo užkoduotas nuo pat gimimo, nes ir vienas senelis, stalius, dailidė, ir kitas, kalvis, – abu laikė ir prižiūrėjo bites. Tik Gediminui ši liga pasireiškė vėliau, tačiau su visomis pasekmėmis.
Pasak bitininko, senovėje bites laikantys žmonės buvo laikomi kaimo šviesuoliais, nes ir pats bičių pasaulis, ir gyvenimas yra labai sudėtingas bei subtilus. Bites drauge prižiūrintys žmonės laikomi bičiuliais (bičiuoliais).
Pasak G. Olsevičiaus, bičiulystė grindžiama tam tikra draugyste. Kas laikydavo daugiau šeimų bičių, negalėdavo jų apgyvendinti vienoje vietoje. Dėl to susirasdavo draugų ir bičiulių, pas kuriuos laikydavo bites ir kurie padėdavo prižiūrėti. Tarp bičiulių santykiai turi būti geri, tada ir bitės būna nepiktos, darbingos. Bitininkui reikia daug kantrybės, rimties ir santūrumo. Bitėms labai svarbi ne tik gera priežiūra, bet ir dvasinis ryšys. Tikriausiai todėl, kad nemažai bendrauja su bitėmis, G. Olsevičius į visus žvelgia su pagarba, iš jo akių sklinda šiluma. Toks, man atrodo, ir turi būti tikras bitininkas, kurio bites negelia, o tik tvarkingai vaikštinėja jo rankomis.
Viskas prasidėjo nuo avilių
G. Olsevičius bitininkauti pradėjo nuo 1991 m. Pirmą avilį susikalė1992 m., o avilių verslą 1994 m. pradėjo buvusio „sklandukų“ laikų bendradarbio Vinco Lapėno paskatintas ir globojamas. Tačiau rimtai ėmė domėtis su tuo susijusiu verslu tik po 1997 m., kai su Lietuvos bitininkais teko lankytis kongrese Antverpene. Iš ten parsivežė ne tik naujų idėjų, bet ir žvakių liejimo formas ir katalogus.
– Kongrese teko susitikti su daugeliu stambių bitynų savininkų ir pamatyti, ką jie gamina ir ką turi. Mes, lietuviai, buvome dar tik pradėję verslą, nedaug ką teišmanantys, todėl mus stebino bitynuose naudojamų priemonių įvairovė ir techninis lygis. Pamačius tuomet pažangiausią prancūzišką medaus atakiavimo-sukimo liniją, gniaužė kvapą. Tuomet dingtelėjo mintis: kad taip į Lietuvą visas šias grožybes! Visada tikėjau Lietuvos bitininkų darbštumu ir entuziazmu. Neabejojau: duok lietuviui šiuolaikinę techniką ir technologijas, ir jam Europoje nebus lygių! Šiandien, žvelgiant į sustiprėjusius Lietuvos bitynus, smagu: dauguma jų stojasi ant kojų su mūsų pagalba. Per aštuoniolika metų Prienai tapo ne tik Lietuvos, bet viso Pabaltijo bitininkystės sostine.
Apie žvakių liejimą žinojau iš savo močiutės, nes teko matyti, kaip ji špižiniame puode kaitindavo vašką ir liedavo žvakes. Dabar jau žinau, kad geriausia vašką lydyti aliuminiame arba emaliuotame dubenyje, tada jis nepatamsėja. Iš tiesų senovėje vaškinės žvakės buvo aristokratų privilegija, – sako G. Olsevičius.
Pradėjus gaminti žvakes, reikėjo nemažai įminti paslapčių: kaip padaryti, kokį dagtį įdėti, kad žvakė gražiai ir tolygiai degtų. Pirmiausia liejo klasikines, o vėliau eglutės bei nameliuko formos žvakes. Dabar jų tiek daug ir įvairių, kad sunku ir suskaičiuoti. Dabar jau žino, kokioms žvakėms kokių siūlų dagčius reikia dėti. Žvakes rimtai gaminti verslininkas pradėjo apie 1998-2000 m.
Dabar G. Olsevičiaus vadovaujama įmonė „Wilara“ gamina ir metalinį inventorių bei įvairius bitininkams reikalingus įrankius, nors viskas prasidėjo nuo medinių avilių, žiedadulkių rinktuvų bei rėmų gamybos. Dabar bitininkas mano, kad rimtesni įrengimai yra duonelės kūlimo mašina, kurią pats patobulino (juk ilgus metus dirbo inžinieriumi), taip pat džiovyklos duonelei ir žiedadulkėms džiovinti (galima pritaikyti ir grybams bei obuoliams džiovinti). Didesni gaminiai – tradiciniai ir didesni aviliai bei platformos aviliams pervežti. UAB „Wilara“ dirba 26-34 darbininkai. Pasak G. Olsevičiaus, jie lyg viena didelė šeima, kartu jau ne vienerius metus. Jau dešimt metų darbuojasi Rimutė Baltrušaitienė, dešimtus metus įpusėjo nepamainoma administratorė ir VIP klientų globėja Romutė Babarskienė. Beveik apie kiekvieną darbuotoją galima būtų parašyti po apybraižą.
G. Olsevičius yra užmezgęs patikimus verslo ryšius su danų, čekų, vokiečių, prancūzų, slovėnų bei lenkų firmomis, kurios gamina inventorių bitininkams ir natūralių produktų mėgėjams.
Danutės ir Gedimino Olsevičių bitininkystės parduotuvėje galima įsigyti labai įdomių ir naudingų produktų, kurių nerasime kituose prekybos centruose. Čia yra įvairiausių kremų su medumi, prancūziškų bei vokiškų saldainių su medaus produktais, o taip pat ir mūsų konditerijos fabriko „Rūta“ saldainių su medumi, arbatų.
Tikisi įkurti edukacinį centrą
Šiuo metu UAB Wilara savo veiklą plečia, rekonstruojami pastatai, kuriuose įsikurs biuras, erdvesnes patalpos turės tradicinių ir aukštinių avilių gamintojai. G. Olsevičius puoselėja svajonę čia įrengti ir edukacinį centrą, kur vaikai galėtų susipažinti su bitininkyste ir jos tradicijomis, išmoktų nebijoti skaudžių bitučių geluonių, stengtųsi perprasti jų gyvenimo subtilybes. Juk ir dabar vaikus krikštijant uždegama žvakelė. O senais laikais gimus vaikeliui būdavo išliejama žvakė, kurią uždegdavo per krikštynas. Su ta pačia žvake jis priimdavo pirmąją komuniją, ta pačia žvakele nešinas eidavo ,,šliūban“, tos pačios žvakelės liepsnelė palydėdavo Amžinybėn. Na, o kaip teko girdėti, seni dzūkai ir dabar tiki, kad jeigu mirties valandą degs netikro vaško žvakelė, dūšelė ilgai klaidžios ir kelio dangun neras.
Žvakių liejimo tradicijų ir gamybos edukaciniuose užsiėmimuose moko Birštono sakralinis ir Prienų krašto muziejus. Tačiau G. Olsevičiaus edukaciniame centre bus galima daug daugiau sužinoti ir išmokti. Juk pats bitininkas ir jo žmona viską žino ir moka nuo pat pradžios. Be to, šeimininkas pagiria darbščią bitelę Nijolę Vilkienę, kuri jau keletą metų gamina formas ir lieja žvakes. Čia bus galima pamatyti, kaip liejamos žvakės, kaip paruošiamas vaškas, kokių reikia įrankių, iš kokių siūlų paruošiamas ,,knatas“ (dagtis), ką reikia daryti, kad žvakė būtų tiesi, ir daug kitų žvakių liejimo paslapčių, kurias žino tikri bitininkai.
Vaikštant po rekonstruojamus pastatus, stebint čia triūsiančius žmones, atrodo, kad jie gražiai ir santarvėje dirba tarsi viename dideliame avilyje.
Stasė Asipavičienė
