Lietuviški kailiai vertinami pasaulyje
Besidomint, kaip Lietuvos ūkininkai geba pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonėmis, teko lankytis pažangiai besitvarkančiame žvėrelių auginimo ūkyje.
Kauno rajono AB Vilkijos ūkis direktorius Česlovas Tallat-Kelpša pirmiausia svečius pakviečia į administracinį pastatą, kur supažindina su brangiakailių žvėrelių fermos atsiradimo istorija. Pasirodo, Vilkijos ūkį netoli Kauno esančiame miestelyje dar tarpukariu įkūrė dabartinio vadovo ir pagrindinio akcininko Č. Tallat-Kelpšos senelis Jonas Tallat-Kelpša. Kailiniai žvėreliai čia pradėti auginti sovietmečiu, o1992 m. ūkis buvo privatizuotas. Dabar tai vienas didžiausių kailinių žvėrelių ūkių Lietuvoje, plačiai žinomas ir pasaulyje.
Kadaise Tiškevičiams priklausantį dvarą, kurio vietoje dabar įsikūrusi žvėrelių bendrovė,1926 m. nupirko Česlovo senelis Jonas Tallat-Kelpša. Senelis buvo agronomas, o tais laikais buvo madinga turėti dvarą. Tokia graži vieta labai tiko realizuoti jauno specialisto sumanymams. Dvaro laukuose buvo auginamos grūdinės kultūros, buvo įveistas nemažas sodas bei pradėti auginti veisliniai gyvuliai. Dvare buvo apie125 hadirbamos žemės, bet Česlovo senelis nuo 1928 iki1935 m. dar dirbo Žemės ūkio rūmų direktoriumi. Kitame kabinete įmonės vadovas parodo savo senelio, ūkio įkūrėjo, nuotrauką, kuri kabo garbingoje vietoje. O apie tai, koks svarbus buvo šis ūkis prieškario laikotarpiu, rodo fotografijų ekspozicija. Pasak Č. Tallat-Kelpšos, čia buvo laikomi veisliniai gyvuliai ir paukščiai, buvo žinoma, kada kuri višta kokį kiaušinį padėjo. Vilkijos ūkis buvo pirmas ir seniausias žvėrininkystės ūkis Lietuvoje, išskyrus prie Rokų buvusį T. Ivanausko ūkį.
AB Vilkijos ūkis įkurtas buvusio tarybinio ūkio pastatuose, kuriuos įsigijo privatizavimo metais, ir jau skaičiuoja 20 metus. Šiuo metu čia auginama apie 100 tūkst. audinių patelių, gaminami pašarai, apdorojami kailiai. Ir ne tik savų žvėrelių – paslauga teikiama ir kitiems klientams. Juodsidabrės lapės auginamos dukterinėje įmonėje Žibertonyse.
Ūkyje dirba apie 150 žmonių, 2011 metais buvo gauta 26,7 mln. litų pajamų. Kaip pastebėjo direktorius, pernai buvo paruošta 160 tūkst. kailių, šiemet – apie 200 tūkst., o kitais metais planuojama iki 250 tūkst.
AB Vilkijos ūkyje paruošti brangiakailių žvėrelių – audinių ir lapių – kailiai atitinka aukščiausius pasaulio standartus ir yra vertinami už puikią kokybę.
– Didžiausias verslo privalumas, kad mūsų prekė parduodama už tą kainą, kurios verta. Mes nesame diskriminuojami, su niekuo nereikia konkuruoti. Aukcione lietuviški kailiai rūšiuojami kartu su kitais ir jau pirkėjo akyse praranda savo kilmę. Mūsų tikslas – pagaminti gerą prekę, kuri būtų aukštai vertinama. Mes žinome, kas yra pelnas ir kas yra nuostolis, – sakė ūkio vadovas, primindamas, kad tik aukcionai išmokė, jog reikia parduoti už tokią kainą, kurią moka.
AB Vilkijos ūkis kailius parduoda aukcionuose, kurie rengiami Saga Furs Helsinkyje, Kopenhagon fur bei NAFA Toronto. Dabar aukcionuose kainos pačios aukščiausios, bet, kaip sakė patyręs specialistas, reikia tikėtis artėjančios krizės. Kailiukų kainos kyla dėl rinkos naujokių, ypatingai Kinijos. Jie turi didžiulius prekybos centrus ir jų vitrinoms užpildyti reikia daug gaminių. Tačiau nežinia, kiek iš tikrųjų jų rinka bus pajėgi nupirkti. O tada, kai susidarys produkcijos perteklius, yra tikimybė, kad kainos kris.
Keliaujame apžiūrėti viso gamybos komplekso. Pirmiausia užsukame į pašarų gamybos cechą, ruošiamus šaldytuvus, kailių apdorojimo cechą. Darbai visur mechanizuoti ir automatizuoti. Tačiau pats įdomiausias dalykas, lankantis AB Vilkijos ūkyje, buvo pažintis su audinėmis. Vos atėjus prie narvelių, visos audinės stojosi ant užpakalinių kojelių ir smalsiai kaišiojo snukelius pro groteles, besistengdamos pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Koks tai žvėrelis?
– Mielas, bet ne rankinis, gražus, švelnus, malonus ir be galo smalsus. Jeigu pasitaiko agresyvių, jų veislei nepaliekame. Dabar patys matote, jie nerėkia, nestresuoja, o tik domisi žmonėmis, – apie augintines pasakoja šeimininkas.
Pasirodo, audinės gali labai puikiai gyventi lauko sąlygomis net esant 30 laipsnių šalčio. Gyvena gardeliuose, turi vandens girdyklą, o pašaras dedamas ant narvelio viršaus. Greta yra padėta šiaudų, kurių žvėreliai pasiima, kiek nori.
Č. Tallat-Kelpša taip pat supažindino su audinių ir lapių veisimo principais, kailiukų vertinimo metodika. Pasak verslininko, audinės rujoja kas 9 dienos vasario-kovo mėnesiais, o lapės – tik 1 kartą per metus ir tik 2 dienas. Todėl reikalingi labai geri specialistai, kurie stebėtų gyvūnėlius ir pasistengtų, kad patelės būtų apvaisinamos tinkamiausiu metu.
Ūkis didelis, dirba pelningai. Tačiau žurnalistus domina, kaip sekasi pasinaudoti Europos žemės ūkio fondų parama.
Buvo planuojamos investicijos į infrastruktūrą: 7-8 mln. Lt į pašarų gamybos cechą, mėšlidę ir fermos rekonstrukcijos darbus, įskaitant ŠGP perdirbimo projektą. Projektui finansavimas nebuvo skirtas, tačiau iš ūkio lėšų investuota apie 5 mln. Lt.
Buvo pateikta paraiška „Žemės ūkio valdų modernizavimui (nitratų direktyva ir investicijos į žemės ūkio produktų gamybą) KPP 2007-2013 m. paramai gauti, kuri buvo patenkinta tik iš dalies.
Vyksta pakartotiniai projektų vertinimai ES paramos iš Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metais programos pagal priemonę „Žemės ūkio produktų perdirbimui ir pridėtinės vertės didinimui (žemės ūkio produktų perdirbimas)“; „Visaverčių pašarų kailiniams žvėreliams gamybos veiklos modernizavimui ir plėtrai“. Šios investicijos padėtų įmonei sutaupyti išlaidas mėsos, žuvies ir grūdų atsargoms, pašarų gamybai, sumažintų sezoniškumą.
Kaip pastebėjo AB Vilkijos ūkis direktorius, šiuo metu parama iš ES fondų nėra labai ženkli lyginant su investicijomis.
– Esame pakankamai stiprūs, kad galėtume apsieiti be paramos. Geriau naudoti savo lėšas, tada būna mažiau apribojimų. Be to, negalima biznio projektuoti į paramą. Plečiam ir vykdom veiklą ne dėl paramos. Bet jeigu yra galimybė, kodėl nepabandžius. Tačiau ir šiuo metu vyksta bylinėjimosi procesai, pakartotiniai projektų vertinimai. Iš projektinių lėšų esame įsigiję technikos, narvelių, – kalbėjo Č. Tallat- Kelpša.
Iš tikrųjų daugeliui mažesnių ūkių parama daug padeda ir yra ženkli, tačiau stambesniems ūkiams keliami visai kiti reikalavimai. Tačiau vadovaujant kompetentingam direktoriui, turinčiam kelių kartų patirties ir ambicijų būti tarp geriausiųjų, visos kliūtys yra įveikiamos. Ypač dėl to, kad verslas nestatomas tik ant paramos gavimo tikimybės.
Stasė Asipavičienė
