Mirusieji visada mūsų širdyse

Kai žemė pasipuošia auksiniais lapais, o saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu, kuriam laikui gamtoje įsivyrauja ramybė. Artėjant Vėlinėms, mirusiųjų pagerbimo dienai, net gamta pasidaro graudi.

Prisimename visus, išėjusius amžinybėn. Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines susijungiame su jais tyloje, uždegdami žvakutes, sukalbėdami maldas ir mintimis pabūdami kartu prisiminimuose.

Su savo artimaisiais, o kartu ir su tais, kurie jau pamiršti, kiekvienais metais pabūna Biršono „ Bočiai“. Tęsdami savo tradicijas, paskutinėmis spalio dienomis, dar besidžiaugdami rudenine saule, visi drauge sutvarkė Gudakalnio kapinaites. Šiose kapinaitėse ilsisi daugelio talkininkų prisiminimuose dar gyvi kaimynai, pažįstami ir tolimi giminaičiai, su kuriais buvo bendrauta vaikystėje ar jaunystėje. Sutvarkę kapinaites, uždegę žvakutes, visi drauge sukalbėjo maldas ir sugiedojo keletą brangių širdžiai giesmių.

Tada Birštono „Bočiai“ nuvyko į buvusias Panemunio kapinaites. Prieš metus,  spalio 21 d., paminint čia atgulusius mūsų protėvius, padedant  a. a. Juozui  Palioniui,   buvo pastatytas paminklas jiems atminti. Šis atminimo ženklas – tai dar vienas svarbus žmonių, esančių šioje žemėje, nuveiktas didis darbas. Mūsų protėviams buvo uždegtos žvakutės, sukalbėtos maldos, prisiminta istorinė praeitis, o „Bočių“ narė A. Valatkienė padėkojo talkininkams už gerus darbus, už maldas ir atmintinų vietų  išsaugojimą ateities kartoms.

Grįžtant atgal į Birštoną būtina aplankyti ir prisiminti  mūsų krašto šviesulius, palaidotus Nemajūnų kapinėse. Būrelis  Birštono „Bočių“ uždegė žvakutes ir sukalbėjo maldas prie veterinarijos mokslo pradininko E. Nonevičiaus, simbolinio  Tremtinio ir Seimo nario J. Palionio kapų.

Ši „Bočių“ kelionė – dar viena duoklė brangių žmonių atminimui.

Ramutė Milušauskienė