Vakaras, skirtas garsiajam Juozui Babravičiui
Spalio 17 d. popietę į Birštono muziejų neabejingi dainai ir muzikai žmonės susirinko paminėti žinomo tenoro Juozo Babravičiaus 130-ųjų gimimo metinių.
Renginį smuiko melodija pradėjo Augustė Zubavičiūtė, akompanavo mokytoja Ieva Grincevičiūtė. Birštono muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Šuškevičius, sveikindamas renginio dalyvius ir svečius, pasidžiaugė jų gausa ir priminė, kad kurortas ir muzika yra glaudžiai susiję. Dar tarpukario metais Birštone vyko įvairūs kultūriniai renginiai, lankėsi garsūs atlikėjai. Šiandien minimo garsaus tenoro Juozo Babravičiaus šlovės kelias taip pat prasidėjo Birštone.
Istorikas, muziejaus fondų saugotojas Vytautas Kuzmickas pasakojo apie J. Babravičiaus asmenybę, atskleisdamas jo gyvenimo ir mokslo vingius, keliones po užsienio valstybes, kuriose jis pasiekė pripažinimą muzikos srityje.
Pasak V. Kuzmicko, minėdami garsius žmones, priglundame prie Birštono kultūros ištakų. Čia lankėsi daug įžymių žmonių, kurie pamilo Birštoną, o jų atminimas liko visam laikui.
J. Babravičiaus pasirodymas1908 m. nedidelėje mūsų kurorto scenoje buvo nepaprastas įvykis, žinant to laikmečio istorinį foną. Juk dar taip neseniai visoje Lietuvoje buvo draudžiama lietuviška spauda, lietuviška daina. Kaip sakė V. Kuzmickas, birštoniečiai lietuviškai uždainuodavo tik nuplaukę į kitoje pusėje Nemuno esantį Druskų mišką. Vėliau, jau apie1904 m., kai buvo panaikintas spaudos draudimas, mūsų krašte atsirado daug šviesuolių, tokių kaip kunigas Jonas Karvelis, daktaras Pranciškus Gradeckis, Jonas ir Konstancija Jablonskiai, žymūs muzikai Brundzos, Rokas Šliūpas ir Šablauskas, kuris įkūrė pučiamųjų orkestrą. Kaip sakoma, prasidėjo suvalkiečių kultūrinis desantas į Birštoną.
Apie garsųjį tenorą, užkariavusį ne tik Rusijos, bet ir Prancūzijos, Anglijos, Graikijos ir Amerikos scenas ir pelniusį žiūrovų simpatijas pasakojo jo sūnus, docentas, žymus chirurgas, turintis ir muziko išslavinimą Juozas Babravičius. Jo tėvelis gimė 1882 m. kovo 21 d. Vilkaviškio miestelyje, turėjo brolius Kazį ir Leoną bei seserį Juzefą. Mažojo Juozuko gabumus muzikai ir gražų balsą pirmasis pastebėjo miestelio vargonininkas Kamarauskas. Jis berniuką šiek tiek pamokė pažinti gaidas ir pagal jas dainuoti. Vaikas mėgo dainuoti ir mokykloje, kur dėl mažo ūgio koncerto metu, kad matytų žiūrovai, buvo užkeliamas ant stalo.
Kaip prisiminė dainininko sūnus, skaitęs tėvo atsiminimus, jo senelis nors ir buvo stalius, tačiau turėjo fisharmoniją ir retkarčiais namie pagrodavo. Kadangi tuo metu Lietuva buvo carinės Rusijos įtakoje, tai savo kultūrinius poreikius žmonės galėjo tenkinti tik namuose ir bažnyčioje.
– Kai1904 m. senelį atleido iš darbo Vilkaviškio lentpjūvėje, šeima persikėlė gyventi į Kauną. Tėtis pradėjo dainuoti „Dainos“ chore, kuriam vadovavo Rokas Šliūpas. 1908 m. gegužės 4 d. pirmasis jų koncertas vyko Birštone. Jauną ir gabų dainininką pastebėjo gydytojai Brundzos, kurie panoro jį nukreipti didesnei muzikinei veiklai į Petrogrado konservatoriją. Kurį laiką jaunojo dainininko mokslus konservatorijoje finansavo R. Šliūpas, tačiau po vedybų pinigų jam reikėjo šeimos reikalams. Tada atsirado kitas rėmėjas – Šiaulių grafas Zubovas, – pasakojo garsiojo tenoro sūnus.
Studijuodamas Peterburge J. Babravičius dalyvavo lietuvių bendruomenės muzikiniame gyvenime, parvažiavęs į tėviškę atostogų koncertuodavo su vietiniais muzikantais. Tuo metu susidraugavo su Česlovu Sasnausku ir dainavo jo vadovaujamame Šv. Kotrynos bažnyčios chore, nors tai jam konservatorijos dėstytojai draudė, kad nepagadintų balso. J. Babravičius išgarsėjo ir sulaukė pripažinimo sudainavęs Rigoleto ariją iš operos „Sevilijos kirpėjas“.
1914 m. baigęs konservatoriją jaunasis tenoras buvo pakviestas dainuoti į Maskvos Didįjį teatrą. Pasitobulinti Kryme imperatoriškojo teatro vadovas Obuchovas davė 200 auksinių rublių. Matyt, jautė, kad dainininkas to vertas. Ir jis, žinoma, nenuvylė. Maskvos Didžiajame teatre J. Babravičius debiutavo Bajano vaidmenyje M.Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Vėliau buvo daug vaidmenų, atnešusių šlovę ir pripažinimą.
Prasidėjus revoliucijai, o vėliau ir pilietiniam karui, Rusijoje muzikinis gyvenimas pasidarė sudėtingas ir J. Babravičius išvyko į Graikiją, kur teko koncertuoti karaliui Aleksandrui. Vėliau gyvenimo kelias vedė į Prancūziją, o po to – į Angliją, kur jo koncertai vyko net Londono Didžiojoje salėje. Didžiausią malonumą dainininkas patyrė dainuodamas Glazkovo mieste, kur buvo didžiulė lietuvių bendruomenė. Jis koncertą pradėdavo Lietuvos himnu, o tautiečiai pagarbiai atsistodavo.
Apie1922 m. J. Babarvičius buvo sugrįžęs į Lietuvą, tačiau pripažinimo čia nesulaukė ir1925 m. vėl išvyko į JAV. Jau kitais metais jį į savo trupę pakvietė F. Šaliapinas, su kuriuo surengė turnė po Amerikos valstijas.
Daug prisiminimų ir fotografijų susirinkusiesiems pateikė dainininko sūnus, daug įdomių ir ne visur užrašytų įvykių ir gyvenimo detalių sužinojo renginio dalyviai.
J. Babravičius priminė, kad tėvas grįžo į Lietuvą1934 m., dar dainavo Alfredo ariją „Traviatoje”. Vėliau iki pat karo dirbo Kauno operoje ir radiofone, dėstė konservatorijoje, dar šiek tiek koncertavo. Pasak dainininko sūnaus, jam vaikystėje teko matyti tėvą dviejuose spektakliuose: J. Karnavičiaus operoje „Gražina”, kur jis atliko Vaidilos partiją, ir „Demone” dainuojantį Sinodalą”.
Pokario metais dar dainavo operose, tačiau didesnę laiko dalį skyrė pedagoginiam darbui, dėstė konservatorijoje bei J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje.
Nors popietė su žymiojo tenoro sūnumi Juozu užtruko vos ne dvi valandas, tačiau neprailgo. Išeinant iš renginio dar skambėjo ausyse jo atliekama daina „Karvelėli mėlynasai“.
Stasė Asipavičienė
