Kraštotyrinis projektas „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenės tarnyboje 1919–1940 m.“
LDK didžiojo kunigaikščio žirgų augintojų istorinio kaimo Liciškėnų žmonės – nepriklausomos Lietuvos kariai (I)
Senasis Liciškėnų kaimas, savo istoriją skaičiuojantis kartu su Jiezno dvaru nuo 1492 metų, visuomet buvo didelių įvykių sūkuryje. Jame visuomet gyveno darbštūs, išmintingi, savo gimtąją, nederlingą, dažnai smėlėtą žemę mylėję ir sūriais prakaito lašais laistę žmonės. Kad nedidelis žemės rėželis nesukeltų ginčų tarp brolių, kažkuris iš jų leisdavosi duonos pelnytis į užjūrius (Kaminskai, Daunorai, Stelmokai), kiti traukė darbo ieškoti į Rusiją.
1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą kaimo žmonės sutiko lietuviško klojimo teatro vaidinimais ir ūkininkų savišvietos kursais. Bet visi suprato, kad norint apginti Lietuvą to per maža. Paskutinėmis 1918 m. dienomis keliuose vežimuose kartu su kitais krašto žmonėmis į Alytų, į kuriamą pirmąjį savanorių pėstininkų pulką važiavo Juozas Ligeika, Kastantas Krušnauskas, Petras ir Justas Daunorai. Didelį patriotinį kaimo žmonių ryžtą uždegė 1919 m. vasario 6–13 dienomis įvykęs susidūrimas su kaimą užėmusiu 7-uoju bolševikų pulku (šio pulko grupės Liciškėnuose nuotrauką jau skelbėme krašto spaudoje). Antrasis Lietuvos savanorių pulkas su tam tikra vokiečių pagalba po dviejų permainingų kautynių susigrąžino Jiezną ir išvijo bolševikus iš Liciškėnų. Nuo tada tarnyba Lietuvos kariuomenėje kaimo žmonėms tapo patriotizmo ženklu, vyriškumo ir brandumo įrodymu. Merginos net nežiūrėjo į vaikinus, netarnavusius Lietuvos kariuomenėje. Vyrai tik po šio esminio gyvenimo dalyko sukrusdavo kurti šeimas.
Istorinė kelionė tėvo karinės tarnybos takais
Lietuvos kariuomenėje tarnavo mano tėvas, dėdės, krikšto tėvas, mano kaimynai ir kiti kaimo žmonės. Šiandien prisiminsiu savo tėvo Vytauto Kuzmicko karinę tarnybą. Ne dėl to, kad iškelčiau save ar giminę. Tiesiog šiais metais sukako šimtas metų nuo tėvo gimimo (17 metų, kai jo jau neturime) ir tą eilinio šviesaus, doro, pareigingo žmogaus, darbštaus ūkininko kelią bent taip norisi įprasminti. Per savo gyvenimą tėvas labai dažnai pasakojo apie karinę tarnybą antrajame ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulke. Tai buvo tikra patriotizmo mokykla. Ant sienų namuose kabojo padidintos įrėmintos tėvo tarnybos nuotraukos, o nuo 1973 metų – ir Vyčio kryžiaus skydas su užrašu: „Te šviesa ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Žinantiems šį simbolį nieko neaiškindavome, nežinojusiems jo reikšmės aiškindavome, kad tai LDK simbolis. Su didžiausiu atsakingumu išsaugojome tėvo (mes jį visuomet vadindavome tėveliu) ir jo brolių, mūsų dėdžių, karinės tarnybos nuotraukas, kurias norime pateikti platesnei visuomenei. Manome, kad tai paskatins ir kitus buvusių Lietuvos karių giminaičius prabilti, papasakoti pagarbos vertas istorijas. Manome, kad ir mes dar pakeliausime ne vieno mūsų krašto kario gyvenimo, jų patriotinės atsakomybės ir vyriškumo keliais.
Ulonai – Alytaus puošmena
Antrasis raitelių (vėliau – ulonų) pulkas 1920 m. buvo įkurtas Kaune. Generalinio štabo nurodymu 1926 m. pulkas buvo perkeltas į Alytų, jam suteiktas Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardas. Pulke buvo keturi kavalerijos eskadronai, kulkosvaidžių ir techninis eskadronai bei pabūklų būrys. Kai kuriais laikotarpiais pulke tarnavo nuo 800 iki 1000 kavaleristų, tiek pat buvo ir žirgų, kurių kiekvienas, kaip ir žmogus, turėjo savo vardą. Šis pulkas įėjo į trečiosios pėstininkų divizijos sudėtį. Kavaleristų kovinės pratybos vykdavo Kaniūkuose. Vasarą kavaleristai šaudymo, naudojimosi to meto čekų ginkluote įgūdžius tobulindavo Gaižiūnų poligone. Taip buvo leidžiama šiek tiek pailsėti žirgams.
Labai puošni buvo pulko vėliava, kurios vienoje pusėje buvo pavaizduota kunigaikštienė Birutė, kitoje pusėje – Vytis.Vėliavoje buvo išsiuvinėtas šūkis: „Garbingi bočių žygiai tebūnie mums gyvenimo mokykla“. Pulko kariškiai išsiskyrė puošnia apranga: kepurėmis baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais. Ulonų žirgai buvo apdengti gūniomis su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais ulonų 2,5 cm pločio lampasais. Karininkai, viršilos, vyresnieji ir jaunesnieji puskarininkai turėjo balto metalo monogramas,o grandiniai ir eiliniai – dažytas baltais dažais.
Iki pat 1940 m. ulonų pulkas simbolizavo Alytaus miestą. Nė vienas renginys nevykdavo be ulonų. Alytiškiai negalėjo įsivaizduoti miesto be kariškių, be grojančio karinio orkestro. Ypač gražiai buvo minima Vasario 16-oji, Kariuomenės ir visuomenės šventė (gegužės 15-oji), pulko šventė (spalio 01–02 d.), Kariuomenės diena (lapkričio 23 d.). Daugybė mūsų krašto, įėjusio ir į Alytaus, ir į apskritis, vyrų tarnavo šiame ulonų pulke. Karo prievolė pagal 1936 m. karinės prievolės įstatymą apėmė karinę tarnybą ir rezervistus nuo 18 iki 45 metų, karo atveju – iki 55 metų. Šauktiniai į kariuomenę buvo šaukiami jiems sukakus 21 metus. Jie privalėjo tarnauti 18 mėnesių. Buvo numatytos tarnybos atidėjimo ir vėlesnio atlikimo tvarka. Griežtai buvo baudžiama už išsisukinėjimą nuo karinės tarnybos ir dezertyravimą („Vyriausybės žinios“, I dalis, 1936 06 30, Nr. 538, p.1–5).
Tėvas į karinę tarnybą mobilizacijos komisijoje buvo įrašytas likus 3 savaitėms iki jo 21-ojo gimtadienio, 1935 m. rugsėjo 7 dieną (LCVA, f. 974, ap. 2, b. 112, l. 451–452). Bet į karinę tarnybą ulonų pulke tėvas buvo pakviestas ir priimtas 1936 m. gegužės 6 dieną (LCVA, f. 525, ap. 1, b. 349, l. 19).
Pusmetis iki karinės priesaikos
Tėvas labai mylėjo arklius, todėl pats pasiprašė į ulonų pulką. Jis buvo paskirtas į pirmąjį eskadroną. Jam nebuvo baisus arklių išjodinėjimas, pripratinimas prie komandų, juolab kad ir žirgai buvo treniruoti. Tėvas su savo žirgu Optimistu labai greit apsiprato. Ir jau po mėnesio jodinėjo per lauke pasitaikančias kliūtis: skardžius, išvartas, tvoras, upelius, griovius.Labai daug laiko ulonai skirdavo arklių priežiūrai. Kai būdavo geras oras, žirgus metalinėmis šukomis ir šepečiais valydavo lauke, pririštus prie barjero, kai būdavo blogas oras, – arklidėse. Jei buvo jodinėjama purvinais keliais, arklius nuvalydavo šiaudų gniūžtėmis.Vasarą žirgai buvo apiprausiami ir šiaip reguliariai maudomi upėje ar netoliese esančiuose ežeruose. Žirgai buvo triskart šeriami, pradedant 6 val. ryto, daugiausia – avižomis. Einant į gardą prie arklių, reikėdavo juos garsiai užkalbinti, kitaip jie galėjo jojikui ir įspirti. Kariai būdavo prie šeriamų arklių ir stebėdavo, kad žirgai nesiektų kaimyninių ėžių ir nebarstytų avižų. Pašertus žirgus kariai pagirdydavo. Per šį pusmetį tėvas išmoko raitelių rikiuotės įvairių vingrybių, taip pat naudotis kardu, durtuvu, lengvuoju „Brno“ kulkosvaidžiu, rankinėmis ,granatomis, pistoletu. Tėvas prisimindavo, kad juos mokę instruktoriai kartu su kariais valgydavo, leisdavo laisvalaikį, miegodavo. 1936 m. lapkričio pirmą dieną tėvas kartu su savo eskadrono kariais prisiekė prie pulko vėliavos. Istorinis archyvinis dokumentas informuoja, kad 1936 m. lapkričio pirmą dieną buvo prisaikdinti Juozas Abraitis, Vytautas Kuzmickas, Albinas Mickus, Jurgis Navickas, Jonas Plioplys, Jonas Vasiliauskas, Juozas Žemaitis, Juozas Žiugžda, Mikas Žebrauskas ir dar 10 antrojo eskadrono kareivių (LCVA, f. 525, ap. 2, b. 349, l. 45). Gal priesaika nebuvo fotografuojama, nes tėvas tokios nuotraukos neturėjo, todėl pateikiame Alytaus kraštotyros muziejaus nuotraukos apie ulonų priesaiką kopiją. Tėvas pasakojo, kad po priesaikos ulonai buvo pamaitinti skaniais pietumis, pyragu, dar gavo ir po butelį alaus.
Ši diena tėvui dar buvo ypatinga tuo, kad jį su kitais atrinktais iš daugelio kandidatų pulko vadas Gudelis nukreipė į veterinarijos puskarininkų mokyklą Marijampolėje. Ten tėvas turėjo išeiti šešių mėnesių kursus, įgyti veterinarijos felčerio profesiją ir gauti jaunesniojo puskarininko laipsnį (Ten pat, l. 236).
Eskadrono vadas
Tėvas visuomet su pagarba prisimindavo savo pirmojo eskadrono vadą Šarūną (nuotraukoje). Tai buvo reiklus, bet labai pagarbus ir demokratiškas vadas, įsiklausantis į kareivių rūpesčius ir nuomonę. Tėvas po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 1991 m. dažnai žvelgdavo į savo buvusio eskadrono vado nuotrauką ir teiraudavosi manęs, kaip susiklostė šio žmogaus likimas: ar jis mirė tremtyje, ar žuvo partizanų gretose, ar pasitraukė į Vakarus. Gaila, kad tėvo prašymo, jam gyvam esant, negalėjau išpildyti, nes pulko archyvas dar kabojo tarp dangaus ir žemės, be to, tėvas net nežinojo, kad Šarūnas buvo pasikeitęs pavardę.
Juozas Šarūnas (Vrubliauskas) gimė 1900 m. Biržų apskrities Joniškėlio valsčiaus Pantalonių kaime. Panevėžyje baigė keturmetę mokyklą. 1919 m. sausį įstojo į pirmąjį husarų eskadroną. 1919 m. antrajame pusmetyje baigė Karo mokyklą (pirmoji laida). 1920 metais jau būdamas leitenantu kovojo su lenkais prie Maišiagalos, Vilniaus, Seinų, Giedraičių. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, 1921–1926 m. jis tarnavo įvairiuose daliniuose Kaune. Nuo 1927 m. savo likimą susiejo su antruoju ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulku. 1927 metais jis buvo šio pulko 4-ojo eskadrono vyr. karininkas. 1928 m. J. Šarūnas buvo paskirtas trečiojo eskadrono vadu ir pakeltas į kapitonus. 1933 08 01 paskirtas pulko adjutantu, 1934 06 09 – 1-ojo eskadrono vadu, dar po dvejų metų, mano tėvo tarnybos laiku, jam buvo suteiktas majoro laipsnis. Sovietams okupavus Lietuvą, J. Šarūnas iš kariuomenės buvo atleistas ir slapstėsi. 1944 m. jis buvo paimtas į Vokietijos vermachtą, kur tarnavo 242 bataliono vadu. Karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, vėliau – į Kanadą, pasikeitė pavardę. 1970 m. mirė Kanadoje, laikydamas žmonos Onos ranką. 1931 metais apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu, 1928 m. – Savanorių ir Nepriklausomybės medaliais (Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 7, V., 2007, p. 261–262). Toks buvo sudėtingas tėvo eskadrono vado likimas. Kaip ir visos Lietuvos, kaip ir jos narsios kariuomenės.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
Laukite tęsinio…
