Geroji patirtis Prienų rajone

Pažintis su Prienų krašto mažąja architektūra

Medinė tautodailės mažoji architektūra yra neatsiejama nuo Lietuvos kraštovaizdžio ir žmonių gyvenimo būdo. Ypač daug stogastulpių bei koplyststulpių, kryžių rymo Birštono ir Prienų krašte. Nemuno kilpų apsuptyje esančios teritorijos, priklausančios Nemuno kilpų regioniniam parkui, saugo turtingos istorinės ir kultūrinės praeities ir dabartinių meistrų sukurtus paminklus.

Pradėjo nuo šaukšto

Tad neatsitiktinai Prienuose ir susibūrė medžio drožybos meistrai į VšĮ „Meninė drožyba“ (buvę „Prienų drožėjai“), vadovaujamą žinomo menininko, medžio drožėjo Algimanto Sakalausko. Tautodailininkas pasakoja, kad pirmieji jo drožybos darbai buvo mediniai šaukštai, kuriuos skobdamas mokėsi pažinti medį. Pradėjęs nuo nedidelio šaukšto, dabar jau rimtas ir žinomas tautodailininkas savo didelius ir svarbius darbus vargu ar suskaičiuotų, kiek jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir tolimoje Tekančios saulės šalyje Japonijoje.

Kiek po Lietuvą išsibarstę jo rankomis išdrožtų kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, rūpintojėlių, kiek padaryta ir prisidėta kuriant ansamblius, kiek įdėta širdies kuriant medinių sodybų jaukumą, žino tik pats drožėjas, galintis papasakoti kiekvieno savo darbo istoriją, atsiradimo aplinkybes.

Susibūrė bendraminčiai

Maždaug prieš 20 metų susibūrė grupė vyrų, pamilusių medžio kvapą, jaučiantį jo dvasią, panorusių kartu nuveikti didesnius darbus, įgyvendinti įvairius projektus.

Šiuo metu VšĮ „Meninė drožyba“ kolektyve dirba 6 vyrai, meistrai, kurie atlieka stalių, drožėjų ir skulptorių darbus, visada stengiasi ne tik dirbti „už pinigus‘, bet daryti tai su meile, kūrybiškai, kad patiems būtų gera dirbti, o kūrinys būtų malonus klientui.

Meistrai patys kuria, braižo ir projektuoja įvairius mažosios architektūros dirbinius, skulptūras, koplytstulpis, negaili patarimų besikreipiantiems sodybų šeimininkams, įmonių ar įstaigų vadovams, kaip sutvarkyti viešąsias erdves, kur būtų galima pastatyti kokią skulptūrą, kaip reikėtų įrengti ir puošti parkus.

A. Sakalauskas rodo eskizus ir brėžinius, pagal kuriuos kuriama skulptūra, o paskui nuvežus į nuolatinę buvimo vietą surenkama.

Įvairūs medžio drožiniai daromi iš skirtingos medienos. Drožėjas Arūnas Venslavičius aiškina, kad geriausia dirbti su kietu medžiu, tokiu kaip ąžuolas, nes minkštas medis (liepa, klevas) veliasi, atšipina įrankius. Pasak meistrų, kiečiausi iš Lietuvoje augančių medžių yra skroblas, ąžuolas, o sunkiausia drožti tuopą, kuri ypatingai kenkia drožimo įrankiams. Meistras leido žurnalistams paimti į rankas kaltą, plaktuką ir išbandyti medžio tvirtumą.

VšĮ patalpose gausu įvairių medžio dirbinių – nedidelių skulptūrėlių, žvelgiančių nuo palangių, meškos riogsančios kampe prie durų, medinių fotelių, taip ir kviečiančių atsisėsti. O ant darbo stalų – dideli užsakyti mediniai, raižyti, drožti pavadinimai, dirbtuvėse – kryžiai, koplytėlės. Visi dirbiniai puošiami tam tikrais tautiniais motyvais, baltų raštais, runomis.

Modernizuota projektų pagalba

Prieš du dešimtmečius, kai tik buvo įkurta įmonė „Prienų drožėjai“, meistrai neturėjo tinkamų patalpų. Todėl dabar jau gali džiaugtis, kad dirba po stogu, turi normalias sąlygas kūrybai. Visa tai atsirado ne stebuklų lazdele mostelėjus, o pradėjus rengti ir įgyvendinti projektus. Drožėjų kūrybinėje grupėje dirba aukštos motyvacijos menininkai, tautodailininkai, kūrėjai, o įgyvendinti projektus padeda patikimi partneriai. Įstaigą iš dalies finansuoja privatūs geros valios žmonės, bendraminčiai bei pagal įvairias programas gaunamos finansinės lėšos. VšĮ „Meninė drožyba“ atsakingai vykdo UNESCO nacionalinės kryždirbystės paveldo išsaugojimo ir gaivinimo programą, yra nuolatinė projekto „Misija Sibiras” dalyvė. Prieš keliaudami tvarkyti tremtinių kapų, ekspedicijos dalyviai mokosi taisyklingai padaryti kryžių, kad jis tvirtai stovėtų daugelį metų.

Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo institutu, kuri atveria galimybę kartu vykdyti Tradicinių amatų ir paslaugų mokymo programą. Pagal pasirašytą bendradarbiavimo sutartį su Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetu kartu jau atliktas didelis darbas – restauruoti visi „Atminties tako” mažosios architektūros objektai.

VšĮ „Meninė drožyba” ne tik gamina autorinius darbus iš medienos, bet ir projektuoja, restauruoja, moko šio amato visus norinčiuosius, rengia vaikų ir jaunimo kūrybines stovyklas, priima ekskursijas, teikia konsultacijas.

Pasak A. Sakalausko, svarbu supažindinti jaunimą ir perteikti sukauptas žinias bei patirtį, lavinti ir šviesti jaunąją kartą, mokyti saugoti tautos tapatybę ir identitetą, skleisti sveiką požiūrį į nematerialaus paveldo vertybes.

VšĮ „Meninė drožyba“ dalyvauja ES lėšomis finansuojamuose projektuose. Aišku, kad be paramos drožybos ir kūrybos centras nebūtų toks, koks jis yra šiandien – su dirbtuvėmis, salėmis, klasėmis ir kt. Tiesa, kol kas patalpos šaltokos, bet gal laikui bėgant bus ir šilčiau. Jau įgyvendintas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos pagal priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra, projektas: tradicinių amatų centro plėtra“, kurios pareiškėjas buvo Prienų savivaldybė, o VšĮ – partneris. Buvo pasinaudota Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos parama pagal priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas“. Projektas sėkmingai įgyvendintas, išleistas leidinys „Medinė kryždirbystė Birštono savivaldybės teritorijoje“.

Renovuojami namai ir sodybos

Apsilankome Paprienėje gyvenančios Leonoros Kalantienės namuose, kurių rekonstrukciją projektavo ir atliko A. Sakalauskas su savo meistrais. Moteris džiaugiasi, kad viskas atlikta gražiai ir kūrybingai, sugrąžinta daug autentiškų buvusių sodybos detalių, kurių ji pageidavo sugrįžusi iš Žemaitijos į gimtinę.

„Viską kuria ir planuoja patys šeimininkai, o mes tik padedame įgyvendinti tai, ką jie sumano“, – kuklinosi A. Sakalauskas.

Šeimininkė tik geru žodžiu mini grožį ir jaukumą sodyboje kūrusius žmones.

Ir tai ne paskutinis didelis kūrėjų ir meistrų darbas. Daugelis meną išmanančių ir šiek tiek lėšų turinčių žmonių nori susikurti gražią ir jaukią aplinką su medžio skulptūromis, drožiniais ir raižiniais, primenančiais tautos identitetą.

Su ES parama – modernus ūkis

Vidmanto Rasimo ūkis – vienas stambiausių, perspektyviausių ir moderniausių Prienų rajone. Ūkininkas valdo daugiau kaip 1500 ha žemės, augina javus, veisia mišką, o neseniai į savo laukus parsigabeno ir nedidelę angusų bandą.

Ūkininkauti pradėjo nuo 3 hektarų

Vidmantas pasakojo, kad baigęs miškininkystės studijas kurį laiką dirbo Ignalinos rajone pagal specialybę, tačiau vėliau, kai prasidėjo kolūkių griūtis, pasuko ūkininkavimo keliu. Iš pradžių turėjo tik 3 ha žemės pagal Valstiečio ūkio įstatymą, po to nusipirko 25 ha ir išbandė įvairius variantus – augino braškes, javai, vėliau – pienines karves. Pasak ūkininko, mažas ūkis turi ir mažiau galimybių. Jeigu nori, kad ūkis būtų didelis ir modernus, reikia dirbti ne mažiau kaip 200–300 ha žemės.

V. Rasimas savo ūkį įkūrė 1991 m., o įgijęs šiek tiek patirties, praktikos ir žinių, pradėjo po truputį jį didinti. Jau 1998 m. įregistravo savo ūkį, kuris buvo natūrinis. Pasinaudodamas ES paramos lėšomis, ūkininkas savo valdomos žemės plotus išplėtė iki 1000 ha, įsigijo žemės ūkio technikos, pasistatė porą grūdų saugyklų. Pirmoji injekcija į ūkį buvo SAPARD lėšos, po to V. Rasimas pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos programa pagal priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos“ ir pagal priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, „Žemės ūkio valdų modernizavimas antroji veiklos sritis“, įgyvendintas projektas „Vidmanto Rasimo ūkio modernizavimas“, dalyvauta ir gauta parama nitratų direktyvose ir kt. Iš viso parama sudarė apie 1 mln. 400 tūkst. litų.

Kaip pastebėjo Prienų savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Donatas Šimukonis, V. Rasimas dalyvauja visose įmanomose programose, yra aktyvus ir veiklus žmogus, visada ieškantis naujovių.

Angusai nereikalauja didelės priežiūros

Vidmantas jau yra deklaravęs 1538 ha žemės, augina įvairius javus, o vasarą parsigabeno iš Estijos ir 15 angusų veislės mėsinių telyčių ir vieną jautuką. Pasak šeimininko, iš pradžių užtenka ir tokios bandos. Kitais metais ūkininkas žada pirkti dar tiek šios veislės gyvulių, taip pamažu didindamas jų skaičių iki norimo 400 žindenių karvių skaičiaus. V. Rasimas ateityje planuoja augalininkystės ūkį iš dalies paversti gyvulininkystės ūkiu. Angusai – sena mėsinių galvijų veislė, išvesta Škotijoje.

Šios veislės gyvuliai yra tvirtos konstitucijos, ryškaus mėsinio tipo, švelnaus skeleto. Tai greičiausiai bręstantys galvijai, anksti pradedantys kaupti riebalus, didelė skerdienos išeiga (apie 70 proc.), jų mėsa skani. Angusų karvės labai skiriasi nuo pieninio tipo karvių, nes joms reikia mažai priežiūros, užtenka aptvaro, vandens – ir viskas. Kadangi angusų veislės karvės yra pusiau laukinės, jos gali misti prastos kokybės pievų žole, krūmais. Nei melžti, nei papildomai šerti kombinuotaisiais pašarais nereikia. Veršiuojasi pačios, be žmogaus įsikišimo. Tik reikia laiku surasti paslėptą veršiuką, kad galėtum sunumeruoti, nes priešingu atveju jo vėliau nepagausi. V. Rasimas sako, kad jo žemėse yra apie 200 ha kalvotų, pelkėtų ir intensyviai žemdirbystei netinkamų plotų, kuriuos prižiūrėti ir šienauti, norint gauti išmokas, vis tiek reikia. Viską paskaičiuojantis žmogus nusprendė, kad tokiose žemėse labiausiai tiktų plėtoti mėsinę gyvulininkystę. Ilgainiui ir didesnius plotus bus galima skirti ganykloms ir pašarų ruošimui. „Gyvuliai man nuo pat ūkininkavimo pradžios buvo prie širdies, gal tai ir lėmė tolimesnį pasirinkimą. Prie gyvo daikto prisiriši“,– sakė V. Rasimas.

Apžiūrinėdami tvarte jau pagausėjusią bandą, pasidomime, kiek tai kainavo. Pasak ūkininko, už vieną angusą teko sumokėti apie 1750 eurų. O naudos dar teks palaukti – juk reikia bandą gausinti. Veislei bus paliekamos karvės žindenės ir telyčaitės, o buliukai auginami mėsai.

Trąšos – mirtis žemei

Paklaustas apie augalininkystės perspektyvas, ūkininkas sakė, kad Prienų rajono dirvos nėra labai našios, o jo ūkyje našumo balas svyruoja nuo 45 iki 28. Pasak V. Rasimo, kur baigiasi Kauno rajono prasčiausios žemės, prasideda Prienų rajono geriausios. „Dirvas mes nualinom naudodami trąšas ir stengdamiesi išspausti kuo didesnį derlių. Trąšos – tai mirtis žemei. Į prastesnę dirvą pildamas trąšų gauni gerą derlių, bet po 10 metų tuose plotuose neauga net piktžolės, dirva rūgštėja“, – sako ūkininkas, primindamas, kad laukų kalkinimas – nepigus dalykas. Be to, ir tinkamos technikos nėra.

Ūkininko nuomone, geriausia išeitis būtų mišrus ūkis, kai auginami javai, yra pievų ir ganyklų, kuriose ganomi gyvuliai, laukai pagal sėjomainas tręšiami organinėmis trąšomis. Tada žemė pailsi, pagerėja jos struktūra, atsiranda ir humuso.

Sodina mišką

Be javų ir gyvulių auginimo, V. Rasimas sodina ir augina mišką. Turi 24 ha miško, 22 ha pasodino naujo miško, o planuoja pasodinti iki 100 ha. Ūkininkas pelnė apdovanojimą už skatintinas miškininkystės iniciatyvas Lietuvos miško savininkų asociacijos inicijuotame konkurse „Pavyzdingai tvarkoma privataus miško valda“. Pasak ūkininko, auginant mišką bus ką veikti išėjus iš aktyvios veiklos.