Lietuvos kunigaikščių keliais
Keletą metų tęsiama graži miškininkų ir jų šeimų tradicija rugsėjo mėnesį keliauti ir pažinti ne tik savo kraštą, bet ir greta gyvenančias tautas, pažinti jų gamtą, miškus ir žmones. Šiemet nutarta keliauti buvusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomis, aplankyti mūsų garsiųjų kunigaikščių statytas pilis, kurios didingai stovi ir dabar.
Iš Prienų „Kelionių laiko“ autobusas su keliautojais pajudėjo ankstyvą rytą, kai daugelis žmonių saldžiai miegojo. Nors kai kurie turistai dar snūduriavo, ekskursijos vadovė Danutė nuo pat kelionės pradžios sudomino istorinėmis žiniomis apie Lietuvos ir kaimyninių valstybių bendravimą, kunigaikščių ir karalių atsiradimo aplinkybes, vedybines sąjungas ir kt.
Pasirinktas kelionės maršrutas Liublinas – Luckas – Lvovas – Zamostė vedė per Lenkiją. Pirmiausia aplankytas vienas didžiausių ir gražiausių jos miestų, savo istorijos vingiuose glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybe – Liublinas. Nepaprastai patiko pasivaikščiojimas po Liublino senamiestį, miestą, įkurtą net XII a. ir ilgą laiką buvusį savotiška kryžkele viename iš svarbiausių prekybos kelių iš Rytų Europos link Baltijos jūros. Aplankyta ir pilis, kur1569 m. tarp LDK ir Lenkijos buvo pasirašyta Liublino unija. Teko matyti ta proga pastatytą paminklą, kuriame yra užrašai lenkų ir lietuvių kalbomis. Miestas tikrai nepaprastai gražus, ypač pakankamai gerai išlikęs ir restauruojamas senamiestis.
Pirmoji kelionės diena buvo gana sunki: ankstyvas kėlimasis, drungiantis lietaus, ilgokas pasivaikščiojimas Liublino gatvėmis, aplankant įvairias šventyklas, cerkves ir bažnyčias, o dar jaudulys kertant Lenkijos – Ukrainos sieną. Jau mes esame primiršę, kaip atidžiai tikrinami pasai, prašoma užsidėti ar nusiimti akinius ir pan. Pirmos dienos kelionė pasibaigė išsiilgtu poilsiu Lucko viešbutyje.
Pažintis su Lucko miestu prasidėjo nuo pat ryto. Pirmiausia – ekskursija į garsią ir didingą lietuvių statytą Liubarto pilį. Kaip pasakojo gidė, čia1429 m. vyko Europos valdovų suvažiavimas, kuriame buvo numatytas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas. Žinome, kad jis taip ir neįvyko – dėl intrigų ir sąmokslo kažkur buvo pradanginta karūna. Senamiestyje yra net kavinukė, pavadinta Vytauto vardu, kurioje, kaip pasakojo gidė, lankėsi ir Prezidentas Valdas Adamkus.
Vėliau aplankyta viena galingiausių, senąsias kovas menanti Olesko pilis. Tai XIV-XVIII a. architektūros ir istorijos paminklas. Joje gimė ir augo Lietuvos DK ir Lenkijos karalius Janas III Sobieskis. Pilis restauruota, sutvarkyta aplinka, tačiau dar daug reikia ir lėšų, ir darbo, kad atgautų buvusią didybę. Yra į ką pasižiūrėti, pasidžiaugti, kad čia aptinkame savo didelės ir galingos valstybės šaknis. Beje, šios pilies kieme miškininkai, galingai užtraukę kelias lietuvių liaudies dainas, sulaukė pilies lankytojų aplodismentų. Ką gi, lyg būtų sugrįžę į protėvių žemes. Pačioje pilyje yra įdomiais paveikslais, skulptūromis, karo atributika garsus muziejus.
Tos pačios dienos vakare pasiekiamas Lvovas. Kol dar nesutemo, pravažiuojame pro nuostabų senamiestį, gidė supažindina su tomis vietomis, kurias galima įsikūrus viešbutyje aplankyti savarankiškai.
Nesuklysime pasakę, kad Lvovas – vienas gražiausių ir geriausiai išplanuotų Europos miestų, nuostabus kultūros ir architektūros centras, ne be reikalo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Ryte pradėjus vaikščioti po šį gražų ir didingą miestą, daug kur tenka vos ne aikčioti nuo jo žavesio. Aplankomos senamiesčio aikštės su šalia esančiomis gatvelėmis, Rotušė, rytų apeigų katalikų, stačiatikių, armėnų ir katalikų bažnyčios, vienas iš gražiausių Europoje operos ir baleto teatras. Neišdildomą įspūdį paliko armėnų bažnyčios šventikas, miškininkams papasakojęs ne tik apie šios bažnyčios tradicijas bei istoriją, bet ir sugiedojęs giesmę. Nepaprastą. Kai kas vėliau įsigijo jo įrašytą diską.
Teko vaikštinėti po turgų, kur daug liaudies meno dirbinių, ypatingai gražiai siuvinėtų moteriškų palaidinių ir vyriškų marškinių, rankšluosčių, staltiesėlių. Kainos nėra labai didelės, tačiau pagal mūsų atlyginimus pakankamai aukštos, Nors darbo kokybė to verta.
Senamiestyje daug įdomių ir gražių statinių, kavinių, muziejų. Ne vienas apsilankė ir lašinių muziejuje, kur paragavo ir lašinių su šokoladu, kiti apsilankė rūsyje – kalėjime, kuriame buvo kalinamas tautos didvyriu laikomas Stepanas Bandera. Šiuo metu požemyje įsikūrusi menininkų kavinė.
Ankstų sekmadienio rytą, jau šviečiant saulei, autobusas su ekskursantais pajuda link Lietuvos. Po procedūrų pasienyje, žvalgydamiesi pro autobuso langus, klausomės įdomių gidės pasakojimų apie čia gyvenusius žmones, apie pakelėje įsikūrusius kaimus ir miestelius. Netrukus pasiekiame didingais pylimais apjuostą Zamostės miestelį, kuris irgi įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Aplankome miesto aikštę su rotušės rūmais, šv. Tomo bažnyčią, kurioje palaidoti šio miestelio įkūrėjai didikai Zamoiskiai. Kaip teigia istorijos šaltiniai ir kaip pasakojo kelionės vadovė Danutė, šį miestelį, jungiantį Vakarų ir Šiaurės Europą su Juodąja jūra,1580 m. įkūrė ATR etmonas Janas Zamoiskis, kuris buvo nepaprastai išsimokslinęs, turtingas ir įtakingas. Labiausiai miestas suklestėjo XVI-XVII a., o Zamostės tvirtovė buvo viena įspūdingiausių ir patikimiausių visoje LDK. Miestą juosė galingų bastionų ir gynybinių griovių sistema, išnaudojanti netoliese tekančių upių ir pelkėtų slėnių teikiamus gamtinius pranašumus. Tvirtovė statyta tikintis galimų totorių antpuolių. Ir šiuo metu yra išlikę pylimai, vartai, įspūdinga rotušės aikštė ir rūmai.
Iš Zamostės kelias jau vedė link namų. Iš tikrųjų šios kelionės tikslas buvo ne tik pamatyti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didingumą, pilis, muziejuose išlikusius daiktus, bet svarbiausia buvo išgirsti apie mūsų kunigaikščius, karalius, jų gyvenimo istorijas ir kelią į valdžios viršūnes. Buvo pateikti tokie istoriniai faktai, kurių mokykloje niekas nemokė. Jų ir nesužinosime, jeigu nesidomėsime ne tokia jau tolima praeitimi.
Stasė Asipavičienė
