Ar atsiras Gurdžijevo šokių pasekėjų Birštone?
Lapkričio 11 dienos vakarą nemažas būrys birštoniečių „Tulpės“ sanatorijoje laukė susitikimo su Gurdžijevo šokių mokytoja Miroslava Didžiokiene. Juk apie tokius šokius tik nedaugelis buvo girdėję arba skaitę internete.
Mokytoja iš pradžių trumpai apibūdino, kas tai per šokiai. Atrodė, kad nieko labai sudėtingo nebus, tačiau kai pademonstravo keletą paprastų rankų ir kojų judesių, pajutome, kad bus visai nelengva juos pakartoti. O kai reikėjo šokant kartu judinti abejas galūnes, rodės, jos priklauso ne tam pačiam žmogui…
Tai kas gi tas G. Gurdžijevas?
Gurdžijevo šokių mokytoja M. Didžiokienė pasakojo, kad G. Gurdžijevas gimė Armėnijoje, dabartiniame Leninakano mieste, tėvas buvo graikas, motina – armėnė. Jam buvo numatytas šventiko kelias, tačiau pasirinko kitokį – suprato, kad krikščionybė į jo klausimus neatsakys. Būdamas 16 metų, G. Gurdžijevas jau studijavo neseniai atrastų Gilgamešo epo lentelių vertimus, kuriuos vaikystėje dainuodavo jo tėvas. Būdamas 20-ies vaikinas pradėjo 20 metų trukusį dvasinį ieškojimą, todėl keliavo ir vienas, ir su keliautojų grupe, atliko archeologinius kasinėjimus, Bucharoje ir Afganistane išmokos dervišų ir kitų sufijų praktikų, aplankė Mongoliją, Persiją (dab. Iraną), Tibetą, Afganistaną, Turkiją, Indiją. G. Gurdžijevas pasiekdavo norimą vietą ir lengvai patekdavo ten, kur buvo numatęs. Jis norėjo susipažinti su žmonėmis, kurie valdė slaptas mokslo žinias arba buvo slaptų dvasinių brolijų nariais, įgijo budistų lamų pasitikėjimą, stebėjo jų gyvenimo būdą. G. Gurdžijevas ne tik keliavo, bet ir ėmėsi verslo. Po 20 metų grįžo ir Ašchabade sukūrė verslo bendrovę, kuri buvo itin pelninga. Tuo metu uždirbo apie 50 000 caro rublių (apie 5 mln. litų), įsteigė ,,Harmoningo žmogaus vystymo institutą“.
Sukūrė žmogaus tobulėjimo metodą
Kaip pasakojo M. Didžiokienė, G. Gurdžijevo mokymo esmė: ego – aš, o žmogus manyje – ego. Jis sukūrė metodą, kaip patobulinti žmogų, kuris galėtų priartėti prie dieviškosios esmės. Toks žmogus galėtų numatyti, kas bus, neturėtų baimės, jis būtų tikras žmogus. G. Gurdžijevas nurodė būtinas savybes: sunkus darbas, griežtas režimas, saikinga mityba. Saviti fiziniai pratimai – sakralinių šokių judesiai pagal jogų sistemą. Tačiau šiame tobulėjimo kelyje yra viena blogybė – puikybė (pasipūtimas ir arogancija), vedanti į egocentrizmą. Daug ko ir pats G. Gurdžijevas neišvengė. Siekdamas išplėsti mokinių sąmonę, jis naudojo ,,stop“ pratimą. Tai buvo Gurdžijevo mokyklos ypatumas. Mokiniai sustingdavo įvairiose situacijose – valgydami ar bendraudami jie turėdavo išlikti statiški, privalėdavo sutelkti dėmesį vis kitą raumenų grupę, sustabdyti bet kokį ankstesnių jausmų ir minčių antplūdį ir susikaupti tik į paliepimo akimirką. Jo instituto pagrindas buvo judesio pamokos. Po 1917 m. G. Gurdžijevas atsidūrė tremtyje Turkijoje, bet ir ten būdamas vadovavo institutui. Porą metų keliavo po Europą, o 1922 m. institutas įsigijo dvarą šalia Paryžiaus. Jame ir toliau auklėtiniai praktikavo judesius bei naujus mąstymo pratimus. 1924 m. G. Gurdžijevas patyrė katastrofą, po to ilgai gydėsi. Mokymo centras 1933 m. galiausiai buvo uždarytas. Jis pats įsikūrė Paryžiuje, bet iki pat savo mirties 1949 m. susitikdavo su savo mokiniais. G. Gurdžijevo mokymu domimasi iki šiol. Jis sukūrė savitą tobulėjimo mokyklą, kurią įvardijo kaip keturis kelius: 1 kelias – vienuolio; 2 kelias – keliaujančio krikščionio; 3 kelias – dervišo ar jogo; 4 kelias – trijų pirmųjų kelių sintezė.
Šokiai – būdas realizuoti save
Gurdžijevo šokių mokytoja M. Didžiokienė pasakojo, kad šokiai – tai būdas daugeliui realizuoti save, labiau koordinuotam ir organizuotam, suteikti gyvenimui naujų spalvų, išmokti įveikti stresą, jaudulį, nepasitikėjimą, atrasti vidinę harmoniją. Pasak M. Didžiokienės, žmogus sveikas, kai jis harmoningas, o Gurdžijevo šokiai padeda sutelkti dėmesį į save ir taip harmonizuoti tris svarbiausius žmogaus centrus. Mūsų kūno, širdies ir proto judesiai harmoningai susipina vieni su kitais ir sukuria tam tikrą bendrą vibraciją, dėl kurios gerėja mūsų savijauta ir sveikata, tiek emocinė, tiek fizinė.
Kaip sakė mokytoja, geriausia būtų dalyvauti šokių pamokose 2–3 kartus per savaitę, tačiau ir vienas kartas jau turi poveikį. Juk galima keletą minučių skirti šokiui ir darbe, ir namuose,pavyzdžiui, virtuvėje. Geriausia – paklausti savo kūno ir savo širdies, o tada, kai atsiras poreikis šokti, atsiras ir galimybės… O šokio nauda akivaizdi – kas praktikuoja šokius, būna energingesnis, labiau savimi pasitikintis, jo gyvenimo kokybė nepalyginamai geresnė.
Pirmasis užsiėmimas vyko apie pusantros valandos, tačiau šokėjų gretos po truputį retėjo. Atsirado ir susidomėjusių, tad jeigu susidarys bent 10 žmonių grupė, mokytoja M. Didžiokienė pažadėjo rengti pamokas ir birštoniečiams.
