Antano Kučingio 115-ųjų gimimo metinių minėjimas

A. Kučingio 115-ųjų gimimo metinių minėjimas jo vardu pavadintoje Veiverių meno mokykloje prasidėjo muzikiniu kūrinio įrašu, kuriame skambėjo nepakartojamas dainininko bosas.

Maestro vardas įkvepia dideliems darbams

Sveikinimo žodį tarė A. Kučingio meno mokyklos direktorius Mindaugas Labanauskas. Jis džiaugėsi, kad didžiojo maestro vardas ir asmenybė įkvepia mokyklos bendruomenę dideliems ir gražiems darbams.

„Labai džiaugiuosi, kad turime daug vaikų, siekiančių aukštų tikslų. Mūsų mokyklos vizitinė kortelė – Prienuose vykstantis tarptautinis jaunųjų muzikantų konkursas „Olimpo muzikale“ bei organizuojamas irgi tarptautinis konkursas „Muzika pianoforte“. Džiaugiamės daugelio mokinių pasiekimais, ypač šiuo metu mokyklos vardą garsinančios „Veiverių triolės“ pasiekimais, dalyvavimu tarptautiniuose renginiuose ir konkursuose. Esame maža mokyklėlė, kurioje mokosi 125 vaikai, todėl labai smagu, kai atrandame tiek daug talentų. A. Kučingio vardas įkvepia tolimesniems darbams bei iššūkiams. Kiekvieną rugsėjį pradėdami naujus mokslo metus kalbame apie jį, klausomės muzikinių įrašų, kuriuose skamba nepakartojamas bosas“, – kalbėjo direktorius.

Tėvynė buvo ne tuščias žodis

Savo prisiminimais apie garsųjį senelį pasidalijo minėjime dalyvavusi jo vaikaitė, taip pat muzikantė Jūratė Šleinytė. Pasak jos, seneliui, be muzikos, buvo labai svarbi gimtinė, tėviškė ir šio krašto žmonės. Juk karo metais daugelis inteligentų ir meno žmonių emigravo į užsienį, o A. Kučingis liko Lietuvoje, visą gyvenimą buvo ištikimas Tėvynei ir karininko priesaikai. Patriotizmo tema jo gyvenime buvo gili ir ryški, o Tėvynė – ne tuščias žodis. Kaip pasakojo J. Šleinytė, karo metais senelis grojo pianinu ir ruošėsi spektakliui, kai į jų namus užėjo rusų karininkas. Jis su seneliu ilgokai kalbėjosi, o išeidamas pasakė: „Antonai Semionovičiau, jūs išvažiuokit iš čia, nes su savo mąstymu pražūsit“. Pražuvo, pakliuvo į lagerius, bet neišvažiavo…

Gyvenimo pėdsakais

Svarbiausius A.Kučingio gyvenimo faktus ir biografiją pristatė šios mokyklos įkūrėjas ir buvęs direktorius Jonas Derbutis.

Šių metų spalio 18 dieną sukako 115 metų, kai Marijampolės apskrityje Veiverių miestelyje gimė vienas iškiliausių šio krašto menininkų, lietuvių operos „bosų karalius“, Lietuvos kariuomenės karininkas-topografas, politinis kalinys Antanas Kučingis. 1915 metais A. Kučingis baigė Veiverių mokytojų seminariją ir netrukus pradėjo mokytojauti  Balbieriškio, po to Kunigiškių mokyklose. Už antivokišką veiklą buvo suimtas ir kalinamas Vilkaviškyje, po to Marijampolėje. 1916 metais jam pavyko pabėgti ir apsigyventi bei iki 1918 metų dirbti mokytoju Musninkuose, Vilniaus krašte. 1918 metais A. Kučingis dar baigė mokytojų kursus Širvintose. Nuo 1919 metų vasaros tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais. Tų pačių metų rudenį buvo perkeltas į KAM butų skyrių. 1920 m. A. Kučingis baigė karo mokyklą, gavo pėstininkų leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į formuojamą 11-ąjį pėstininkų Vilniaus pulką, vėliau perkeltas į Alytų.

1923–1937 m. A. Kučingis dirbo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Topografijos skyriuje, o karinę tarnybą derino su meniniais sugebėjimais ir talentais. 1923–1927 m. A. Kučingis mokėsi Kauno muzikos mokykloje, Aleksandro Kutkaus dainavimo klasėje ir kartu dainavo Valstybės teatre kaip solistas, daug gastroliavo užsienyje. Būdamas garsus ir visuomenės pripažintu dainininkas, A. Kučingis nesididžiavo, o atvykęs į gimtuosius Veiverius netgi pagiedodavo bažnyčioje per atlaidus. Lietuvoje A. Kučingis išgarsėjo dar 1924 m., kai debiutavo Valstybės teatre Gretino arija P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Vėlesniais metais A. Kučingio repertuaras plėtėsi ir iki 1944 m. jis jau buvo sukūręs 61 vaidmenį. Įvairialypis talentas – sodrus, nepakartojamo tembro, plataus diapazono ir turtingos dinamikos, kupinas niuansų balsas, muzikalumas ir artistinis žavesys – pelnė A. Kučingiui pasisekimą ne tik Lietuvoje, bet ir Paryžiuje, Stokholme, Taline, Maskvoje. Kaip paminėjo J. Derbutis, žymusis „bosų karalius“ yra sukūręs tokius žymius vaidmenis kaip Kecalis, Varvamas, Gretinas, don Bazilikas, Loperalas, Spoksa, Ramflis bei nepakartojamasis Mefistofelis operoje „Faustas“, kurioje skamba čaižus, gal net baugus „kučingiškas bosas“.

Prasidėjus sovietų okupacijai, A. Kučingis dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. 1944–1948 m. jis buvo valstybinio operos ir baleto teatro solistas, o 1945 m jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas. Tačiau nepaisant nuopelnų, 1947 m. A. Kučingis buvo įtrauktas į rezistentų sąrašus už tai, kad teikė žinias Tauro apygardos pogrindžio leidiniui „Laisvės žvalgas“ ir buvo bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo narys. 1948 m. garsusis dainininkas buvo suimtas ir iki 1956 m. kalėjo Mordovijos, Kemerovo bei Omsko srities lageriuose.

1956 m. grįžo į Lietuvą,. po nemažų skandalų ir išgyvenimų buvo priimtas ir penkerius metus dainavo Vilniaus operos ir baleto teatre. 1961 m. buvo priverstinai išprašytas į pensiją, nors dar galėjo dainuoti didžiojoje scenoje. Nepaisant to, kad jau buvo pensininkas, jį pakvietė dainuoti ir bendradarbiauti Kauno muzikinis teatras.

Teatro scenoje A. Kučingis sukūrė 70 vaidmenų, kurių daugelis tapo epiniais. Tai jau minėtas Mefistofelis (Ch. Gounod‘o operoje „Faustas“), piršlys Kecalis (B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“), atnešę šlovę ir Prahos nacionaliniame teatre.

Kauno muzikiniame teatre A. Kučingiui dažnai akompanuodavo jo vaikaitė Jūratė Šleinytė.

A. Kučingis buvo vienas iš nedaugelio solistų, stilingai dainavęs ir lietuvių liaudies dainas, dalyvavęs vokalinių-simfoninių kūrinių pastatymuose. Kaip didžiausias jo kūrybinio darbo ir nepakartojamo balso įrodymas buvo 1977 metais dar sudainuota Mefistofelio arija. Jam tada buvo jau 78 metai.

Pasak J. Derbučio, ir gyvenimo saulėlydyje A. Kučingis domėjosi teatro gyvenimu, jaunais dainininkais, džiaugėsi naujais jaunais talentais. Matyt, neatsitiktinai ir Veiverių A. Kučingio meno mokykla išaugina tiek daug talentingų vaikų, turi atsidavusių savo darbui puikių mokytojų.

Muzikinės dovanos

Po oficialiosios minėjimo dalies muzikinius kūrinius atliko VDU Muzikos akademijos docentė Jūratė Šleinytė, VDU Muzikos akademijos magistrantė Aura Burneikaitė bei VDU Muzikos akademijos studentas (bosas) Gintautas Bukšas. Po svečių pasirodymo nedidelį, bet puikų koncertą A. Kučingio garbei surengė ir šios mokyklos mokiniai.

J.Rh. „Tambūriną“ atliko Beatričė Tūtlytė ir Augustė Januškevičiūtė, G. Puccinio operos fragmentus pagrojo Dovydas Selvinavičius, italų liaudies dainą „Santa Liučija“ atliko Brigita Januškevičiūtė. Greta Krušinskaitė ir Lukas Ramilis pradžiugino susirinkusius gitarų muzika, atlikdami L.de Callo „Serenadą“, Agnė Kisieliūtė – A. Rindau kūrinį „Tik tu“, Mingailė Skiečiūtė – W. Gilocko „Venecijos rondo“, Ieva Kurtinaitytė – A. Huarda „Valsą-miuzetę“. Muzikinę renginio dalį vainikavo „Veiverių triolės“ garsiųjų pianisčių Mingailės Skiečiūtės, Paulinos Simonavičiūtės ir Faustės Simonavičiūtės atliekamas V. Kramerio „Polonezas“