Vytautas Bubnys: „Tu gyveni tą gyvenimą, kurį privalai gyventi“

Antradienio vakarą Birštono viešojoje bibliotekoje labai šiltai buvo pasitiktas lietuvių literatūros klasikas Vytautas Bubnys ir jo naujausia knyga „Kad vėjas neišpustytų“. Renginyje dalyvavo ir rašytojo žmona, taip pat rašytoja Elena Kurklietytė, knygos sudarytojas Stasys Lipskis, aktorius Petras Venslovas ir muzikos mokslų daktarė dainininkė Daiva Šeškauskaitė, kuri archaiška daina ir pradėjo renginį.

Birštono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Iveta Montvydienė kalbėjo, kad V. Bubnio kūryboje pavaizduotas mūsų krašto gyvenimas per visus laiko tarpsnius. O kiekvienas menininkas kurdamas atiduoda dalelę savęs, taip nuolat atgimdamas savo personažuose. Gimnazijos bendruomenės vardu mokytoja palinkėjo rašytojui daug prasmingų dialogų su skaitytojais, o gimnazistai skaitė ištraukas iš romanų „Beržai svyruokliai“, „Mėnesėta naktis ir šešėliai“, „Balandžio plazdėjime“ ir „Svečias“.

Aktorius P. Venslovas rankoje laikydamas naujausią knygą kalbėjo, kad rašytojas joje supažindina su savo vaikyste, jaunyste, Sąjūdžio metais, darbu Seime. Kaip viskas gimsta, taip iš eilės ir dėliojasi.

Knygos sudarytojas S. Lipskis sakė, kad sudarydamas knygą žavėjosi galimybe pažvelgti į rašytojo kūrybinę virtuvę ir nors šiek tiek praskleisti paslapties užuolaidą, pažvelgti į autoriaus asmeninį albumą ir su tuo supažindinti skaitytojus. Pasak knygos sudarytojo, ši knyga yra ir apie vaikystę, ir apie jaunystę, ir apie praėjusius laikus ir apie dabarties aktualijas. Minint V. Bubnio 80-metį vyko susitikimai Rašytojų sąjungoje, Prienuose, ir visur buvo susirinkę daug žmonių. Reiškia, knyga žmonėms buvo ir bus reikalinga visais laikais. S. Lipskis priminė, kad rašytojas yra pasiūlytas Nacionalinei premijai gauti.

– Kol bus suteikta nacionalinė premija, bent jau šiuo metu esate šio krašto nacionalinės premijos laureatas, – juokavo S. Lipskis, pasidomėdamas, kaip V. Bubnys save dalina Prienų ir Birštono krašto žmonėms.

Rašytojas sakė nedalinąs savęs, bet džiaugiasi, kad reikalingas žmonėms, kurie yra tokie pat brangūs kaip ir šis kraštas.

– Man brangi ši vietovė, nes vaikystėje su tėvais arkliais važiuodavome į Birštono atlaidus, kur susitikdavo visa giminė. Tai būdavo dviguba šventė: ir atlaidai, ir giminių suėjimas. Tu gyveni tą gyvenimą, kurį privalai gyventi, kurio nepasirinkai, bet kurį gavai. Niekada neturėjau išankstinių sumanymų net ir jau būdamas rašytoju. Tačiau po 16 parašytų romanų (iš viso esu parašęs per 30 knygų) nukrypau į publicistiką. Kad vėjai iš galvos nieko neišpustytų, stengiausi užrašyti savo mintis, išgyvenimus ir patirtį. Gal todėl, kad pabijojau nespėti pasakyti tai, kas labiausiai rūpi, – kalbėjo rašytojas.

Jis prisiminė anksčiau parašytas knygas „Širdimi regėti“, „Tolimi artimi“, kuriose rasime reikšmingų kiekvienam atvėrimų ir atsivėrimų.

Pasak V. Bubnio, vaikystė buvo tokia, kokia buvo, bet joje daug gražių ir šiltų momentų. Norėjosi jam visa tai perteikti kitiems, glaustai, suprantamai ir lakoniškai, dažnai vis trumpinant ir paliekant tik tai, kas svarbiausia. „Nemėgstu didžiulių knygų, kurias sunku laikyti rankoje“, – prisipažino rašytojas.

Kalbėdamas apie savo knygą „Tolimi artimi“ rašytojas priminė, kad ten aprašomi širdimi regėti dalykai, daug kas savo gyvenime patirta. Metams bėgant pagalvoji, ar spėsi pasakyti tai, kas labiausiai rūpi. Rašydamas „Širdimi regėti“ V. Bubnys pajuto, kas negali nerašyti apie tuos žmones, kurie turėjo įtakos jo pasaulėžiūros formavimuisi. O tai ir Prienų krašto žmonės.

– Ypatingai patraukė S. Moravskio raštai. Aš susikūriau jo paveikslą tokį, kokį įsivaizdavau. Ir jis patiko tiems žmonėms, kurie jo asmenybę ir kūrybą nagrinėjo seniai. Reiškia, pataikiau. Negalėjau nerašyti ir apie kitus šio krašto žymius žmones: garsų kalbininką Joną Kazlauską, Justiną Marcinkevičių. Ir apie Juozą Baltušį, kažkada padariusį nuklydimų politikoje. Kaip neprisiminsi jo pasveikinimo Just. Marcinkevičiui: „Mano Monika ir tavo Genutė mus įkvėpia, bet yra moterų, kurios iškvepia“. O kas gi ta politika? Tai žaidimas, dažniausiai tuščias žaidimas. Teko susitikti, bendrauti ir daug kalbėtis su gerbiamais dvasiškiais: vyskupu V. Vasiliausku ir Tėvu Stanislovu. Viską sudėjau į knygą, jų pasakojimus ir atsivėrimus, – kalbėjo V. Bubnys.

Prisiminimuose iškilo pirmieji kūriniai, tokie kaip „Arberonas“, kuris buvo skaitomas tuometinio jaunimo, skaitomas ir dabar. Kartos keičiasi, bet santykiai ir jų konfliktai dažnai lieka tie patys. Juk be „Arberono“ nebūtų buvę Beno, kurį vienintelį kartą suvaidino Vytautas Kernagis. Iš jo ir garsusis posakis: „Benai, plaukiam į Nidą“. Pasak rašytojo, jam rūpėjo parašyti apie Vytautą Kernagį, kuris buvo bardų bardas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių kultūroje.

 Teko atsakyti į susirinkusiųjų klausimus ir rašytojo žmonai Elenai Kurklietytei. Skaitytojai domėjosi, ar sunku gyventi dviem rašantiems žmonėms po vienu stogu, ar nėra pavydo.

– Pavydo tikrai nėra, tik geranoriškumas. Mes labai branginame laiką, nes jis yra mūsų didžiausias turtas, aukso vertės. Buities abu nemėgstame, bet kažkam tuo reikia užsiimti, juk nevalgę nebūsime. Galiu pasakyti, kad dviejų rašančių žmonių gyvenimas yra virtualus. Mes dažnai jaučiamės lyg nerealiame gyvenime, nes jame krebžda romanų herojai. Tie virtualūs žmonės lyg gyvos šmėklos, dieną naktį gyveni su jais, kankiniesi. Mums vienam kitą reikia suprasti dėl to, ką turime galvose ir ką rašome. Kai kūrinį parašo Vytautas, aš būnu pirmoji skaitytoja ir pirmoji kritikė, kurios nuomonė svarbi. Tas pats būna, kai aš parašau savo kūrinį, Vytautas – pirmasis vertintojas, – pasakojo Elena Kurklietytė.

Susirinkusieji į V. Bubnio knygos sutiktuvių vakarą ilgai nepaleido rašytojo, klausinėjo apie kūrybą, rašymą, ir knygos sudarytojas uždavė klausimų. Įdomu buvo sužinoti, kaip buvo parašytas rimtas romanas apie Jugoslaviją, vos vieną kartą ten apsilankius. Anot rašytojo, buvo gana drąsu tai rašyti.

Apie V. Bubnio jaunystės pokštus ir išdaigas pasakaitė ir pasakojo aktorius P. Venslovas. Sužinojome ir apie dainavimus po mokytojų langais, apie kūrybą bulvių lauke. Jo sukurtas ketureilis tapo kaimo dainuška. Rašytojas tą dainelę ir padainavo. Visai smagi ir gana prasminga, ypač kasant bulves:

Skrenda gervės, skrenda gulbės,

Ir aš skrisčiau, jei bulvės.

Ak, likimas toks žiaurus,

Kad pakirpo man sparnus.

Pabaigoje aktorius P. Venslovas perskaitė ištrauką teksto apie Lietuvą: „Čia viskas traukia mus, negali netraukti, juk mes patys esame Lietuva“. 

Vakaras kartu su žymiu ir garsiu kraštiečiu praėjo labai maloniai ir šiltai. Už gražų susitikimą dėkojo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, vicemeras Juozas Aleksandravičius, Prienų bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė,   Birštono bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė, Meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė, įteikusi vaikų nupieštą paveikslą su Birštono bažnyčia. 

Po renginio visi norintieji galėjo įsigyti rašytojo išleistų knygų ir gauti autografą. 

Stasė Asipavičienė