Aplankykime Elenos Ruzgienės tapybos darbų parodą
Šiuo metu Prienų krašto muziejuje vieši tautodailininkės Elenos Ruzgienės tapybos paroda. Tapyti paveikslus ji pradėjo sulaukusi pensinio amžiaus ir dabar jau yra sukūrusi per 1000 paveikslų. Nuo 1988 metų Elena Ruzgienė dalyvauja rajone ir respublikoje rengiamose tautodailės darbų parodose, yra įvertinta daugybe apdovanojimų.
Metų branda įkvepia naujiems darbams
Muziejininkė Anelė Razmislavičienė pasakojo, kad prieš savaitę iki didžiosios rugiapjūtės šventės Prienų krašto muziejus iš Sūduvos, Šakių, parsivežė puikią tautodailininkės Elenos Ruzgienės tapybos parodą. Jos manymu, E. Ruzgienės paveikslai tiesiog įkvėpė darbui, „pasufleravo“, kaip elgtis rugių lauke, nes iš jų alsuote alsuoja senojo kaimo dvasia. Garbaus amžiaus tautodailininkė (ji gimė 1921 m. Šakių apsk., Griškabūdžio valsčiuje) dalyvavo rugiapjūtės šventėje Siponyse, jos kūrybos darbų parodą aplankyti kvietė muziejininkai. Muziejuje eksponuojama 20 menininkės paveikslų, tarp jų ir „Aukso vainiku“ apdovanotas penkių paveikslų ciklas „Močiutės namas“.
Pasak parodos lankytojų, žvelgiant į tautodailininkės paveikslus, apima puiki nuotaika: tarsi būtumei atsidūręs pas mylimą močiutę kaime – jos troboje, už jos stalo, prisilietęs prie jos darbų. Paveiksluose viskas sava, atpažįstama, šilta. Tokiems pakiliems jausmams nuteikia ir muziejaus aplinka.
Draugystė su Zanavykų muziejumi ir garbingi apdovanojimai
E. Ruzgienė gražiai bendradarbiauja su Šakių rajono kultūros įstaigomis, mokyklomis, ypač graži draugystė ją sieja su Zanavykų muziejumi. Lankydamiesi Siponių dvarvietėje vykusioje rugiapjūtės šventėje, apie E. Ruzgienės kūrybą ir sąsają su šiuo renginiu, pakalbinome šio muziejaus direktorę Rimą Vasaitienę.
– Gerbiama direktore, kaip pristatytumėte Elenos Ruzgienės kūrybą?
– Elenutės (taip meiliai ją vadiname Šakiuose) paveiksluose atsispindi jos vaikystės prisiminimai, senojo kaimo buitis, aplinka. Per jos dirbtuvėlės langą lyg veidrodyje matyti miesto vaizdas, tad gamta, metų laikai, jų spalvos pirmiausia ir atsikartoja tapytojos kūryboje.
– Taip šiltai kalbate apie liaudies menininkę, kad tikriausiai nėra šakiškių, nepažįstančių Elenos Ruzgienės?
– Manyčiau, jog nėra. Žino ir tie, kurie džiaugiasi jos paveikslais, ir tie, kurie vertina tautodailės kūrėjus. Antai į Šakių laisvalaikio ir pramogų centrą kasmet leidžiasi „aitvarai“ ir apdovanoja labiausiai pasižymėjusius krašto žmones. „Aitvarų“ nominacijas E.Ruzgienė gavo 1998 ir 2002 metais. 2008 m. Jurbarke ji tapo Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės konkurso laureate, 2009 m. – Marijampolėje vykusios „Aukso vainiko“ nominacijos atrankiniame ture E. Ruzgienė buvo pripažinta geriausia metų liaudies meistre apskrityje. Aukščiausio apdovanojimo tapytoja sulaukė 2010 m. – buvo karūnuota „Aukso vainiku“ už tapybos darbus.
Darbai pasklido po pasaulį
Tautodailininkės paveikslai buvo eksponuojami daugybėje parodų. Jas šiandien būtų sunku suskaičiuoti. E.Ruzgienės paveikslai puošia ne tik lietuvių namus, bet yra iškeliavę ir į Daniją, Vokietiją, Lenkiją, JAV. Už tautodailės tradicijų puoselėjimą, už tai, kad tapytoja Šakių vardą garsina ne tik rajone, bet ir toli už jo ribų, 2011 m. Elenai Ruzgienei suteiktas Šakių garbės pilietės vardas. Elena Ruzgienė įrodė, kad kuriančios dvasios sparnai veda pirmyn, nepaisydami amžiaus, kad suteikia kitiems malonumą juos pamatyti ir pasidžiaugti.
