1954-ieji. Didysis Prienų gaisras
Prieš 60 metų karštą birželio dieną – ne tokią karštą, kokia pasitaikė šiais metais – Prienus buvo ištikusi didelė nelaimė: didelę dalį miesto nusiaubė gaisras. Gal jo ir nebūtume prisiminę – dauguma mūsų tikrai neskaičiuoja prabėgusių metų, – jeigu ne gyvi amžininkai, tiesioginiai gaisro liudininkai, paskatinę prisiminti šią tragediją laikraščio puslapiuose.
Dėkojame savo pašnekovams ir viliamės, jog būsite atlaidūs galimiems netikslumams ar nedideliems nukrypimams. Daug vandens nutekėjo… Laikas išblukina prisiminimus – o ką bekalbėti apie smulkias detales. Yra minėta, kad gaisro kaltininkė buvo vykdomojo komiteto darbuotojo žmona. Viena pašnekovė prisimena, jog žmonės dėl gaisro kaltino Lietuvos ruselę, dar kažkas minėjęs, jog gaisrą sukėlė moteris iš vienos senos gausios prieniečių šeimos, kuri vėliau dėl to esą negavo buto… Mano kalbinti prieniečiai gaisro kilmės versiją aiškino vienodai, tačiau dėl asmenybės (kieno namuose įsiplieskė ugnis?) buvo nesutapimų.
Sunku dabar tiksliai nustatyti, kelinta tai buvo mėnesio diena: gal birželio 11-oji? (penktadienis)… O gal 14-toji? (pirmadienis)… Viena aišku, jog tai buvo darbo ir turgaus diena. Amžininkai pasakoja, kad tuomet Prienų turgūs vykdavo penktadieniais ir pirmadieniais. Be to, dirbo paštas, o jame – du mano pašnekovai: telefoniste dirbusi Danguolė Mickiūtė ir tame pačiame pastate įsikūrusios Taupomosios kasos vedėjas Jonas Vyšniauskas. Trečia pašnekovė – Kauno g. gyventoja Gražina Rakitaitė-Koščejeva. Ji gaisro dieną viena iš pirmųjų pamatė užsiliepsnojusį medinį namą, nuo kurio kilo didysis Prienų gaisras.
Ką mena tų dienų liudininkai
Prienietė Gražina Rakitaitė-Koščejeva:
Buvo turgaus diena. Mano tėtė visada važiuodavo į turgų, nes prekiavo gyvuliais: eidavo pas žmones arba turguje sušnekėdavo dėl gyvulių (karvių, kiaulių, vištų) ir pristatydavo į „Maistą“. Tada man buvo aštuoni metukai, bet gaisras įsirėžė į atmintį giliai.
Mes gyvenome Kauno gatvėje, priešais dabartinę biblioteką. Tą dieną aš žaidžiau su Kurtinaičių mergaite (mes vienmetės). Kaimynas Kurtinaitis dirbo gaisrinėje ir mums reikėjo jam nunešt pietus. Basos, per miestą, nunešėm pietus, o dėdė Kurtinaitis sako: „Bėkit greičiau namo! Nėra kada valgyt, reikia gaisrą gesint“. Jis tik pasakė, kad prie gaisrinės užsidegė kažkoks pastatukas. Atrodo, jis priklausė gaisrinei. Gaisrinė buvo toje vietoje, kur dabar laidojimo biuras. O pats gaisras kilo nuo „kirogazo“, kurį paliko į turgų išėjus moteris, gyvenusi netoli gaisrinės, mediniame name.
Matėm liepsnas. Po Prienus skraidė popieriai. Mums pasakojo, kad tie popieriai iš degančios spaustuvės, kuri stovėjo tarp restorano ir kino teatro. Daug žmonių rūpinosi, kad neužsidegtų bažnyčia. Atrodo, valdžia buvo pakėlus triukšmą, kodėl bažnyčią lieja vandeniu, kai aplink dega gyvenamieji namai.
Kauno plente sudegė tik Sigito Tamošiūno tėvų namas. Motina išbėgo į miestą, o tuo tarpu ant namuko užkrito nuo miesto atskriejęs degantis gabalas lašinių. Grįžo, o iš namo – tik pamatai.
Tądien mūsų kieme stovėjo gal kokios trys „padvados“ (vežimai), buvo ir keli vyrai. Parlėkus sakau tėtei: „Tėte, Prienai dega“. „Tu nepergyvenk, užgesins“, – ramino jis mane. Aš jam: „Kad pati gaisrinė dega!“ Jis pasižiūrėjo pro langą (toj vietoj, kur dabar paštas, kažkur buvo vaikų darželis) ir mato, kad jau ten dega. Po to žiūrim – Kainaranų tvartukas dega, bet jį greit užgesino patys žmonės. Pas mus buvę keli kaimo vyrai su tėte pylė ant stogo vandenį. Pamenu, tėtė nuo skiedrinio stogo slysdamas vos ant tvoros nepasimovė. Kiti namiškiai nešė iš namų visą mantą ir krovė į „padvadas“, nukabino nuo aukšto mėsą, lašinius, čiupo dokumentus, rūbus (kad būtų kuo apsirengti, jei namas sudegtų). Nuvažiavom iki Nuotakų kalno. Lauke liko išnešta sofa, ant kurios taip pat žiežirba nukrito. Sofą užgesino, užpylę žemėm, bet ji taip ir liko. Darže buvo ir kaimynų baldų. Kodėl jie nešė pas mus, nežinau: gal mūsų sklypas buvo didelis ir toliau nuo gatvės? Namo grįžom tik pavakare, nuėjom pasižiūrėt, kaip atrodo miestas. Likę be pastogės žmonės buvo apimti nežinios, baimės ir nerimo: kur glaustis, kur gyventi? Vienus priėmė pagyventi giminės, kitus – kaimynai, pažįstami. Mano mama priėmė bendradarbės šeimą, kaimynai Klimai – Stankus, tuos, kurių sūnus vėliau kažkada dirbo mokytoju Prienuose. Pagalvojus, penki Klimų vaikai, Stankai su vaikais!.. Bet nelaimė suvienijo žmones.
Prisimenu, kaip tėvai pasakojo, kad degant Prienams buvo ir vagysčių. Vieni žmonės gelbėjo savo turtą, o buvo tokių, kurie puolė vogti. Vietoj dabartinio restorano (ant Vytauto ir Laisvės a. kampo) buvo valgykla. Tai degant miestui, kas galėjo, gelbėjo iš jos stalus, kėdes, kitą turtą. Buvo mačiusių, kaip kažkas krovė daiktus į arkliais pakinkytus vežimus, o paskui nurūko… Gal kitiems atrodė, kad gelbsti…
Po gaisro gana greit atstatė namus. Sudegusius medinukus J. Brundzos gatvėje pakeitė mūriniai namai.
Prienietė Danguolė Mickiūtė, Prienų pašte išdirbusi 17 metų:
Paštas tuomet veikė Jaunosios gvardijos (vėliau J. Brundzos) ir Keturių komunarų (J. Basanavičiaus) gatvių kampe stovėjusiame name. Jis buvo dviejų aukštų: telefono aparatinė – antrame aukšte, o telegrafas – pirmame. Tą dieną buvo mano budėjimas. Neprisimenu, ar mes tada pietavom nuo dvyliktos iki pirmos valandos, ar nuo pirmos iki dviejų (dienos. – Aut. past.). Tik žinau, kad visi buvo išėję pietų, o aš buvau likusi su telegrafiste rusaite Maša. Praėjus gal dešimčiai ar penkiolikai minučių, komutatoriuje pradėjo žybčioti iš karto penki ar šeši signalai. Ir iš visų šūksniai: „Gaisrinę! Gaisrinę!”. Tada buvo negalima klausytis pokalbių, bet kaip tokiu atveju nepasiklausysi? Girdim, kad Prienai dega. O tą dieną buvo toks stiprus vėjas! Žmonės kalbėjo, kad gaisras kilo dėl mediniame name, ant „salkų“ gyvenusios Lietuvos ruselės aplaidumo. Sakė, kad ji užkaitė virti valgį, kažko pritrūko ir išėjo į miestą apsipirkti. Grįžusi pamatė, kad viskas jau dega. Medinis namas įsiplieskė akimirksniu.
Kaip kalbėjo žmonės, mieste buvo tikras ugnies šokis. Ugnis šokinėjo nuo vieno namo prie kito ir artėjo prie bažnyčios. Žmonės puolė lieti bažnyčią vandeniu ir laukė Dievo malonės. Jeigu būtų užsidegusi bažnyčia, būtų sudegusi ir visa Kęstučio (tada Gorkio) gatvė. Išsaugojo bažnyčią, žalią namelį, kuris dabar stovi priešais Laidojimo namus J. Zdebskio gatvėj. Nuo bažnyčios pusės vėjas pernešė ugnį į dabartinę J. Brundzos gatvę ir pirmiausia uždegė kažkokios organizacijos namą. Ugnis „ėjo“ abiem gatvės pusėmis. Gaisras tęsėsi apie keletą valandų – sudegė namai iki pašto.
O lauke – kai prasidėjo gaisras ir atsidarėme langus pažiūrėti – iš miesto sklido riksmai ir vėjo bei ugnies ūžimas. Jautėm tik beprotišką karštį ir aitrų dūmų kvapą. Likusi per pietus darbe sukviečiau visus, ką tik įmanoma buvo sukviesti. Mūsų viršininkas (lyg tyčia) buvo išvažiavęs darbo reikalais. Liko tiesioginis ryšys tik su ministru. Atskubėję kareiviai pylė vandenį ant kitoje gatvės pusėje stovėjusių kultūros ir pionierių namų – degančius J. Brundzos g. paliko Dievo garbei.
Kai ugnis persimetė ant pašto stogo, kareiviai pašte pradėjo viską ardyti, griauti, kraustyti į kultūros namus. Aš likau prie komutatoriaus, nes ministras manęs neišleido. Vis sakė: „Neišeik, neišeik. Kiek gali, dar pabūk“. Tai (atsimenu kaip dabar) atėjęs rusų karininkas pačiupo iš manęs ragelį ir kaip užmetė ministrui „trim aukštais!“… Tu ką, sako, nori, kad ji čia sudegtų?! Kareiviai nuvertė paskutinį komutatorių ir pro dūmus išvijo mane į lauką.
Kai suliepsnojo paštas, vėjas pradėjo nešti degančius viduje likusius „pundeliais“ surištus ryšininkų pokalbių lapelius ir Kauno plente (Kauno g. – buvusi M. Melnikaitės) uždegė vieno namelio stogą. Kiti Kauno gatvės gyventojai pylė vandeniu savo namus ir pirmiausia – stogus. Vieną popierių „pundelį“, o gal degančių lašinių gabaliuką, vėjas nunešė net į Mačiūnus – ir ten užsidegė stogas, bet žmonės apsisaugojo.
Kai mane „iškrapštė“ iš pašto, perėjau per gatvę kultūros namų link ir atsisukau pažiūrėti. Pamačiau, kad dega visas antras aukštas, o prie pašto dar likę laiškų dėžutės nenukabintos. Pasidarė gaila – gal žmonės kažkam laiškus rašė, gal kažkas juose svarbaus … Aš sumojau, kad reikia bėgti atgal ir nukabinti… Pasileidau per gatvę… Pabundu – guliu kultūros namuose paguldyta ant kėdžių, o mane gaivina rusų gydytojas. Matyt, prisikvėpavau dūmų ir nualpau. Po to gana greit atsigavau.
Kai užsidegė paštas, Prienai liko visiškai be telefono ryšio. Naujojo gyvenimo gatvėje, einant turgaus link (kur dabar beržynėlis), pievose stovėjo stulpas ir gal keletas berželių. Karininkai nukabino nuo stulpo laidą ir prijungė karinį telefoną. Aš turėjau eiti ir budėti prie telefono. Kai tik pasigirsdavo skambutis iš Vilniaus – lėkdavau per pievas, žmonių daržus į „partkomą“ (jis buvo viešosios bibliotekos vietoje) ir šaukdavau budintį prie telefono, kad Vilnius žinotų, kas čia vyksta.
O pavakare užėjo lietus su perkūnija ir baigė gesinti gaisrą. Per patį lietų aš dar buvau pievoje. Kai tik trenkia perkūnas, atitraukiu ragelį nuo ausies, nes išsigąstu. Atėję mūsų telefonistai vyrai stebėjosi, kaip manęs žaibas toj šlapioj pievoj nenutrenkė. Kažkas atnešė lietpaltį. Vėliau lauko kabeliu telefono liniją telefonistai atvedė iki kultūros namų pastato. Pirmame aukšte, į du kabinetu, susikraustė ryšių – telegrafo ir telefono – darbuotojai. Visi laikinai apsigyvenom kultūros namuose, o paskui paštą greitai vėl pastatė.
Kai gaisras baigėsi, į miestą buvo graudu žiūrėti: žmonės vaikščioja aplink sudegusius namus, verkia. Kai kur dar smilksta nuodėguliai. Mačiau karą, kai vokiečiai bombardavo Prienus, bombos lėkė virš galvų, bet man nebuvo taip baisu po bombardavimo, kaip po gaisro… Juk didžioji dalis miesto išdegė. Eini per miestą, o aplink tik nuodėguliai, nuodėguliai, nuodėguliai…
Po gaisro žmonės rusaitę keikė, kiek galėjo… Nekatalikiška, bet keikė, nes daug žmonių turto sudegė. O dienos, kada tiksliai gaisras įvyko, negaliu pasakyti – daug laiko praėjo…
Prienietis Jonas Vyšniauskas – Stadiono g. gyventojas, ilgametis Prienų centrinės taupomosios kasos vadovas:
Gaisras kilo 1954 m. birželio 11 dieną, penktadienį. Diena buvo labai karšta, pūtė nepastovios krypties stiprus vėjas. Vytauto gatvėje užsidegė medinis namas. Prie to namo buvo įsikūrusi ir gaisrinė. Gaisras taip greitai išsiplėtė, kad sudegė ir gaisrinės pastatas su automobiliu. Tuo laiku daug gyventojų buvo išėję į turgų. Be to, vyko valstybinės paskolos obligacijų pasirašymas bei platinimas miesto ir kaimo vietovėse. Vyriausybės nutarimu į kaimus buvo išvykę daug atsakingų įstaigų, organizacijų vadovų bei kitų darbuotojų. Gesinti gaisro sulėkė Kauno, Jonavos, Marijampolės, Alytaus, Jiezno, Kaišiadorių, Vilniaus ugniagesių komandos, taip pat atskubėjo Prienų karinio dalinio kareiviai ir karininkai su ugniagesių automobiliu. Trečiojo malūno direktorius Sirovas su darbuotojais atvežė rankinį siurblį su žarnomis, traukė vandenį iš Revuonos upelio ir pylė ant kairėje Vytauto gatvės pusėje (gaisras išsiplėtė dešinėje, žiūrint nuo Nemuno tilto pusės) stovėjusių namų, kad jie neužsidegtų.
Per gaisrą sudegė visa Vytauto gatvės dešinioji pusė iki Kęstučio gatvės pradžios. Vėjo nešama ugnis persimetė į Kęstučio gatvės kairiąją pusę, pro bažnyčią. Gyventojai jau liejo vandeniu bažnyčios sienas. Gaisras išsiplėtė, kai iš dviejų ar trijų degančių namų pakilo liepsnojančios rūkytų lašinių paltys. Jos kilo į viršų ir degdamos krito ant gyvenamųjų namų J. Brundzos gatvėje. Gaisras apėmė visą J. Brundzos gatvę. Sudegė gyvenamieji namai, kadangi jie stovėjo arti vienas kito. Taip pat sudegė paruošų kontora, vaikų darželis, paštas, centrinė taupomoji kasa, evangelikų bažnyčia (joje buvo kino teatras ir alaus baras).
Apie 11–12 valandą dvi centrinės taupomosios kasos darbuotojos buvo išėjusios į banką. Patalpose likau aš vienas. Pamatęs gaisrą, nieko nelaukdamas į dėžes sukroviau indėlių sąskaitas, buhalterijos žurnalus, pirminius dokumentus, daugiavaikių motinų pašalpų knygeles, kitus dokumentus ir nuvežiau su ūkininko pagalba į miliciją saugoti rūsyje.
Kareiviai iš taupomosios kasos patalpų pro langą į lauką išvertė seifą. Inventorių sunešėm į kitą gatvės pusę. Dalį dokumentų išvežė į karinį dalinį, kitą dalį sunešėm į kultūros namus. Po gaisro ten, dviejų revizorių padedami, tvarkėme dokumentus.
Gaisras tęsėsi iki kitos dienos. Gaisrą užgesinti padėjo stiprus lietus su griaustiniu. Lyti pradėjo jau į vakarą ir lijo per naktį. Teko dokumentus nešti ir per lietų. Gaisro metu atsirado ir vagių: vieni gelbėjo turtą, o kiti stengėsi pasisavinti. Daug gyventojų ir dalis karininkų šeimų liko be pastogės, o kai kurie ir be baldų, drabužių. Rajono vadovų iniciatyva buvo sudaryta komisija nuostoliams nustatyti. Vieniems nukentėjusiesiems skyrė žemės sklypus namų statybai, pagal paskyras nusipirkti miško medžiagos, plytų, cemento ir kt. Kitiems skyrė butus. Yra likę senų namų Laisvės aikštėje, kurie buvo išgelbėti (ilgas pastatas, kuriame buvo kooperatyvo kontora, dabartinė kepyklėlė, duonos parduotuvė). Pastate, kuriame įsikūręs Švietimo centras, buvo sandėliai – jie irgi išliko, o pastatas buvo restauruotas.
Tų pačių metų rudenį vyriausybė nukentėjusiesiems nuo gaisro skyrė tris ar keturis surenkamus medinius gyvenamuosius namus, vadinamuosius barakus. Du buvo pastatyti priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje, vienas – šalia bažnyčios. Viename iš šių namų veikė poliklinika.
Pagerėjus ekonominei situacijai ir pradėjus statyti mūrinius namus, vienas iš tų namų buvo perkeltas į kitą Nemuno pusę, prie pušyno, kitas tebestovi ten, kur dabar įsikūrę Laidojimo namai.
Roma Sinkevičiūtė
