Tragedijos atminimas – grėsmės akivaizdoje
Šiemet sukanka 73 metai nuo lemtingos 1941 metų birželio 14-osios nakties. Būtent tą vasaros naktį į neapgyvendintus, atšiaurius ir tolimus Tarybų Sąjungos kraštus pradėjo riedėti pirmieji vagonai su lietuviais.
Ne veltui žmonės nemėgsta politikų. Politika – tai rankenėlė, kuri pasuka pasaulį vienu ar kitu keliu. Antrasis pasaulinis karas 1939 m. prasidėjo nuo politinių derybų, susitarimų. Europoje sklandant karo nuotaikoms visi stengėsi užimti kuo naudingesnes ir saugesnes pozicijas. Vokietija, puikiai suprasdama, kad karas vienu metu su visomis valstybėmis bus pražūtingas, sudarė kelias sąjungas su kitomis valstybėmis bei kelis susitarimus. Vienu iš tų susitarimų Lietuvai (jai pačiai nežinant) buvo surastas naujas šeimininkas.
Karas, Lietuvai pasibaigęs pralaimėjimu
Tarybų Sąjungai ir Vokietijai 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašius Nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus, Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Lenkiją ir pradėjo XX amžiaus siaubą.
Po 17 dienų, rugsėjo 17 d.,nepaskelbusi karo ir sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį iš rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji Armija. 1940 m. birželio 15 dieną Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną. Iš abiejų pusių okupavus Lenkiją bei Tarybų Sąjungai Lietuvą paskelbus sąjungine respublika, lapkričio 12 d. į Berlyną atvyko TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas, kuris bandė derėtis su A. Hitleriu dėl naujo Europos ir Azijos pasidalijimo, tačiau vokiečiai, išgirdę pageidavimus, į pasiūlymus nereagavo. Besiplečianti vakaruose Vokietija 1941 m. birželio 22 d. užpuolė Rusiją. Iki 1942 m. vokiečių kariuomenė pasiekė Leningradą bei Maskvą, tačiau 1943 m. pralaimėjo mūšį dėl Stalingrado. Vokiečių galybė pradėjo silpti, 1945 m. Vokietija kapituliavo, o TSRS kariuomenė vėl sugrįžo į Lietuvą.
Galima tik spėlioti, kad lėmė Lietuvos okupaciją – Tarybų Sąjungos siekis prisijungti dar vieną valstybę ar Vokietijos noras dėl didesnių siekių smulkiu žemės ploteliu nuraminti neprognozuojamą milžiną?
Lietuva – karo ar okupacijos šešėlyje?
1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. O spalio 10 d., susitarus su TSRS, Lietuvai buvo grąžintas Vilnius. Tuoj pat į grąžintas teritorijas buvo įvesta 20 000 rusų karių, visos Lietuvos gyvenimo sritys pertvarkytos pagal sovietų modelį. Lietuvoje pradėjo veikti Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) padaliniai. Spalio 11 dieną Maskvoje pasirašytas NKVD įsakymas dėl antitarybinio elemento likvidavimo Lietuvoje bei kitose Pabaltijo šalyse. Neprabėgus nė metams, 1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjunga Lietuvą okupavo, rugpjūčio 3 d. ir aneksavo – paskelbė sąjungine respublika.
1940 m. liepą prasidėjo masiniai areštai, o po metų, 1941-ųjų birželio 14-ąją – iš anksto suplanuoti masiniai trėmimai. Trėmimus vykdė specialūs NKVD daliniai. Labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo tremiami politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos. Gyvuliniais vagonais į tremtį išvežta apie 18,5 tūkst. žmonių. 1940–1944 metais NKVD lageriuose buvo sunaikinta apie 8 tūkstančius pirmųjų lietuvių tremtinių.
Formuojant ešelonus, vyrai buvo atskiriami nuo šeimų ir siunčiami į Krasnojarsko krašto, Komijos ASSR, Sverdlovsko srities lagerius. Jų šeimos išvežtos į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Komijos ASSR. Tremtinių laukė sunkios darbo ir gyvenimo sąlygos, daugelis jų susirgo ir mirė. Daugiausiai lietuvių kalėjo Rešotų lageriuose Krasnojarsko krašte.
Trėmimai sustojo birželio 22 d., kai vokiečių kariuomenė be pasipriešinimo užėmė visą Lietuvą. Iki 1944 m. Lietuvoje užsibuvusi Vokietijos kariuomenė organizavo ir su kai kurių lietuvių palankumu ir pagalba nužudė apie 195 tūkst. Lietuvos žydų bei 50 tūkst. kitų tautybių žmonių. Dar 30 tūkst. Buvo išvežta į koncentracijos stovyklas.
1944 m. liepą atsitraukdami vokiečiai sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. Liepos 4-ąją Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos teritoriją, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Į ginkluotą pogrindį pasitraukė daug antinacistinio pasipriešinimo narių, karininkų, inteligentijos ir ūkininkų, pasiryžusių priešintis naujai okupacijai. Ginkluoto pasipriešinimo dalyviai vienijosi ir jungėsi į partizanų būrius, nuo 1945 metų steigė apygardas, vėliau – sritis. Didžiausio pasipriešinimo laikotarpis – nuo 1944–ųjų vasaros iki 1947–ųjų sausio.
Per pirmuosius dvejus metus žuvo apie 10 tūkstančių partizanų. Nesulaukę paramos iš Vakarų valstybių, partizanai keitė taktiką: kovos būriai ėmė veikti atsargiau, pradėta kurti vieninga pasipriešinimo vadovybė. Priimta Vasario 16-osios deklaracija skelbė, kad aukščiausiu teisėtu valdžios organu Lietuvoje yra partizanų vadovybė, kovos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas.
Okupacinė valdžia Lietuvoje dislokavo dešimtis NKVD, MVD, MGB kariuomenės dalinių. Jiems talkino vietinės karinės grupuotės – stribai. 1953 metais buvo suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas, sunaikinti visų trijų sričių štabai. 1953-ųjų vasarą partizaninis pasipriešinimas baigėsi.
Tuo pat metu Tarybų Sąjungos valdžia tęsė masinius areštus ir trėmimus. 1944–1952 metais į Kazachijos, Komijos, Krasnojarko, Magadano lagerius iš Lietuvos buvo išvežti dar apie 142,5 tūkst. lietuvių. Apie 37 tūkst. mirė per pirmuosius dvejus metus.Lietuva lengviau galėjo atsipūsti po Stalino mirties: 1954 m. į Lietuvą leista sugrįžti vaikams, nuo 1956-ųjų – ir kitiems tremtiniams.
Lietuva, patyrusi karą, okupaciją ir trėmimus, laisvę susigrąžino tik po 44 metų, kurie taip pat dažnai buvo aplaistomi lietuvių, norinčių gyventi laisvoje Lietuvoje, krauju.
Grėsmės šešėlis
Kiekvienas Lietuvos miestelis, kiekvienas šilas dar turi karo prisiminimų. Rodos, juos būtų galima pamiršti, tačiau tenka nuolat prisiminti. Ir dabar, Ukrainoje siaučiant karui bei okupacijai, kuri vadinama „išsilaisvinimu“, stebint nesibaigiančias Vakarų ir Rytų derybas, kartais tenka susimąstyti, ar senieji praeities pelenai greitu laiku nebus nukloti naujais – dabarties pelenais.
Karas visada reikalauja aukų. Kurstoma tautinė nesantaika ir tautinis išskirtinumas – visada liks kvaila, bet pačia tvirčiausia karo priežastimi. Karo aukomis tampa ne tik vyrai, tėvai, seneliai, bet ir moterys, vaikai. Įkalintųjų, ištremtųjų ar kankinių kančios niekas nesušvelnins padėkomis, pagerbimais ar medaliais su pompastiškais užrašais. Šių aukų širdyse pasėtas skausmas ir šaltis nurims tik kūnus apgaubus žemei. Žemei, kuri mus augina, maitina ir priima, nesvarbu kokie būtume – ar laimę kitiems atnešę, ar skausmą.
Mantvydas Prekevičius
