Netradicinio ugdymo diena „Pažintis su Velniabliūdžio pelke“
Džiaugiamės, kad Balbieriškio pagrindinė mokykla turi šaunius socialinius partnerius: Nemuno kilpų regioninį parką (NKRP) ir Prienų sveikos gyvensenos klubą „Versmenė“.Nuoširdžiai dėkojame NKRP darbuotojams ir Prienų sveikos gyvensenos klubo “Versmenė” sveikuoliams už visokeriopą pagalbą ir malonų bendravimą.
Šiais mokslo metais mūsų partneriai dalyvavo ir padėjo vesti daug įvairių renginių: Obuolio ir moliūgo šventę, integruotą pamoką „Langas į gamtą“, Pelkių dienos paminėjimą, ekologinio plakato konkursą „Žemei reikia draugų. Tekėk švarus, Nemunėli“, renginį-akciją „Gerbk savo aplinką ir save“. Partneriai padėjo mums organizuoti trumpą pedagogo Roberto Žeimio iš Kretingos rajono Baublių mokyklos-daugiafunkcinio centro stažuotę pagal programą „Tarptautinio žaliosios vėliavos apdovanojimo link“. Kartu su stažuotoju jie vedė netradicinę pamoką „Saldainių gamyba“ ir organizavo ornitologinę išvyką „Pažinkime paukščius iš skrydžio“.
Kai vasario 2 dieną mokykloje minėjome Pasaulinę pelkių dieną, jos vedėjai mokslų daktaras NKRP vyr. ekologas Žydrūnas Preikša ir NKRP Prienų lankytojų centro administratorė Loreta Šaltienė pasiūlė birželio mėnesį surengti žygį į Velniabliūdžio pelkę. Pažadas ištesėtas.
Birželio 3 dieną mūsų mokyklos mokinius prie Velniabliūdžio pelkės maloniai pasitiko NKRP darbuotojai Žydrūnas Preikša ir Loreta Šaltienė. Sužinojome, kad lietuviai pelkę vadino bala, raistu, liūnu, paliomis, tyrais…
Velniabliūdis – vienintelė aukštapelkė Žvėrinčiaus miške.Visur po mūsų kojomis – storesnis ar plonesnis durpių sluoksnis. Jis susidaręs iš rūgščiame vandenyje nesuirusių kiminų ir kitų augalų liekanų. Kur dabar plyti Velniabliūdžio pelkė, maždaug prieš 2000 metų tyvuliavo ežeras. Prieš 80 metų šios pelkės durpės buvo vežamos į Birštono purvo gydyklas. Dabartiniu metu ši pelkė vėl atsikuria.
Pagrindiniai pelkes formuojantys augalai – kiminai. Šios samanos neturi šaknų, vandenį siurbia visu paviršiumi kaip kempinė, sukaupdami jo labai daug – net 37 kartus daugiau, negu sveria patys. Ekologas Žydrūnas mūsų klausė, kiek svertume mes, jeigu sukauptume tiek vandens kaip kiminai? Tai būtų 2 tonos. Toks svoris mus labai nustebino. Per metus kiminai užauga iki 10 cm, tačiau aukštapelkės paviršius dėl slėgio pakyla vos 1 mm. Apatinė samanų dalis apmiršta, grimzta gilyn.Taip per daugelį metų susidaro durpės. Švarūs kiminai yra sterilūs, nepelyja, sugeria drėgmę ir net kvapą. Rūgščioje durpingoje žemėje nesiveisia ir puvimo bakterijos. Jeigu obuolį įdėtume po kiminais į 1 metro gylį, po 10 metų išsiimtume kaip ką tik nuskintą, nes tokiame gylyje kiminų patale nėra deguonies ir nevyksta oksidacijos-redukcijos procesas. Ekologas papasakojo apie neseniai Škotijos pelkėse rastą riterį, nuskendusį su žirgu ir šarvais prieš 500 metų. Atrodė, kad riteris būtų nuskendęs visai neseniai…
Žingsniuojant liulančia pelke, ekologas Žydrūnas pristatė būdingiausius aukštapelkės augalus: baltais žiedais pasipuošusį pelkinį žinginį, kupstinį švylį, rausvais žiedeliais žydinčias paprastąsias spanguoles ir girtuokles.Visus nustebino aitrus pelkinio gailio kvapas. Aukštapelkę drėkina tik lietus ar tirpstantis sniegas, nes suslėgtų durpių sluoksniai nelaidūs vandeniui. Čia auga tik žolės, kurios prisitaikiusios prie drėgmės pertekliaus, deguonies ir maisto medžiagų trūkumo. Dėmesį patraukė pelkių augalų lapai: dažniausiai visžaliai, smulkūs arba padengti vaškiniu apnašu. Dėl to augalai išgarina mažiau vandens. Šioje pelkėje auga nuostabus egzotiškas augalas – apskritalapė saulašarė. Ji minta vabzdžiais, ant jos plaukuotų lapelių tartum rasa žvilga skaidrūs lašeliai. Lašeliai – visai ne rasa, o tirštos, lipnios, tąsios gleivės su fermentais. Kai tik muselė ar uodas nutupia ant lapo, tuoj prilimpa. Aplink vabzdį susiglaudžia plaukeliai, lapelis susiriečia. Po kelių dienų iš aukos belieka tik skeletas ir sparneliai.
Per pelkę ėjome vorele, stengdamiesi nenuklysti į šoną, nes gylis gali siekti daugiau nei 3 metrus. Gylį kiekvienas pasitikrinome lazdomis badydami vandens properšas. Tai buvo tikra atrakcija! Kai kurių smalsuolių net ir labai ilgi auliniai batai buvo pilni vandens.
Velniabliūdžio pelkė mus sužavėjo tyla, paslaptingumu, neįprasta aplinka. Už įdomų pažintinį žygį visų vardu Laura padėkojo NKRP darbuotojams Žydrūnui ir Loretai. Grįždami supratome, kad reikia saugoti ir tausoti kiekvieną išlikusią pelkutę.
Prienų r. Balbieriškio pagrindinės mokyklos biologijos mokytoja Ona Žvaliauskienė
