Kelionė į Suomiją, į septintąjį Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalį
Rugpjūčio 22 dienos vakarą Prienų kultūros ir laisvalaikio centro choro „Šilas“ nariai buvo ypač gerai nusiteikę. Jų laukė nuostabi kelionė į Suomiją, į septintąjį Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalį, kuris vyko Helsinkyje.
Išklausę gražių palinkėjimų, atsisveikinę su artimaisiais, su džiugiu nerimu išvažiavome iš Prienų. Visą ilgą naktį raitėsi, vingiavo kelias Lietuvos, Latvijos, Estijos kalvom, kalneliais, per kaimus, miestelius. Bet tokiai šauniai kompanijai laikas neprailgo. Net nepastebėjome, kaip ryto spinduliai jau rausvino Talino senamiesčio bažnyčių kuorus, kviesdami pasisvečiuoti. Bet skubėjome tolyn.
Nuvykome tiesiai į uostą. O ten didžiuliai laivai – keltai, lyg milžinų spalvoti žaislai, zujantys tai šen, tai ten, mums, gyvenantiems vidurio Lietuvoje, atrodė įspūdingai. Įsitaisę denyje, stebėjome tolstančio Talino panoramą, platų baltų purslų taką už borto. Nyko rūpesčiai, nerimas.
Suomija mus pasitiko pasipuošusi žalsvai gelsvu salų, salelių vėriniu, ežerų, ežerėlių akimis žvelgdama į atvykėlius. Mūsų laivas grakščiai sukosi tarp salų lyg šokdamas senovinį keistą šokį. Helsinkis lyg brolis apkabino, apgaubė pajūrio miesto gaiviu dvelksmu ir nepaleido visą laiką.
Įsikūrę „Olimpinio“ stadiono viešbutyje vakare skubėjom į didžiausią Helsinkio salę. Ten susirinko visi šventės dalyviai, atvykę iš Švedijos, Islandijos, Suomijos, Estijos, Grenlandijos, Latvijos, Norvegijos bei Lietuvos. Iškilmingai buvo atidarytas septintasis Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalis.
Mūsų laukė didelis darbas – išmokti teisingai tarti svetimų šalių dainų žodžius. Puikūs chorvedžiai, bendravimas su kitais dalyviais labai padėjo. Nuoširdumas ir gera nuotaika stiprino draugystės ryšius.
Turėjome ir laisvo laiko. Žvalgėmės po Helsinkio senamiestį, bažnyčias ir miesto katedrą. Pabuvojome ir unikalioje uoloje iškaltoje bažnyčioje. Vakare vaikščiojome gatvelėmis, stebėdami menų dienos dalyvių muzikavimą, tapybą, dainavimą.
Plaukėme į Suomenlino salas. Viduryje jūros, prisidengę pušaičių, berželių žaluma, tysojo didžiuliai akmenų luitai, panašūs į užmigusių milžinų nugaras, laikančias gynybines pilis, sienas, fortus, didžiules patrankas ir visai nedidelius namukus. Vaikščiojome įkaitusiais grįstais takeliais, ilsėjomės ant akmenų. Bandėme įsijausti į istorinius vikingų laikus.
Kitą dieną aplankėme Porvo miestelį, garsėjantį savo senamiesčiu. Maži mediniai nameliai mažais langeliais pūpso tarp kalvų prie vandens. Šalia sukasi valtelės, laiveliai, burlaiviai. Vaikščiojome, dairėmės, pirkome namiškiams suvenyrų.
Laikas bėgo greitai. Šeštadienio vakarą visi pasipuošę dalyviai susirinko Helsinkio didžiojoje salėje. Bendravome, apžiūrėjome vieni kitų tautinius drabužius, uždainavome. Smagu buvo dainuoti visiems kartu, jausti savyje šventės virpulį. O kai užtraukėme lietuvišką „Už jūrų marių“, tai, rodos, ir sienos suvirpo. Nenuostabu, nes lietuvių chorų buvo daugiausia.
Viskas turi pabaigą, baigėsi ir mūsų šventė. Festivalio vėliavą perėmė Latvija. Tad 2015 metais susitiksime Rygoje.
Nuoširdus ačiū visiems, padėjusiems mums išvykti į šitą nuostabią kelionę – mūsų choro vadovei Aldonai Šyvokienei, o ypač Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktoriui Džordanui Aksenavičiui.
Natalija Tumas,
choro dalyvė
