Šv. Velykoms artėjant

Kiekvienais metais Birštono muziejus rengia edukacinius užsiėmimus norintiesiems išmokti marginti velykinius kiaušinius, rengia parodas, kviečia žinomus šios tradicinės meno šakos žinovus, tautodailininkus į susitikimus.

Sekmadienį, balandžio 6 dieną, į Birštono sakralinį muziejų atvyko garsi kiaušinių margintoja, šiaudinių sodų gamintoja, juostų audėja ir nepaprastai įdomi pašnekovė bei pasakotoja Vytenė Repšienė iš Vabalninko.

Auksarankė iš Aukštaitijos

Vytenė Repšienė – keturiais aukso vainikais apdovanota tautodailininkė, dviejų tautinio paveldo sertifikatų savininkė. Buvusi Biržų rajono Vabalninko žemės ūkio mokyklos mokytoja, dabar jau pensininkė, yra surengusi 7 autorines parodas, darbus eksponavusi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos darbai ir kolekcijos saugomos namuose ir muziejuose, yra pripažintos tautiniu paveldu, o auksarankei meistrei suteiktas tautodailininkės titulas.

Birštoniečiams A. Repšienės darbeliai taip pat pasirodė labai įdomūs, tad ir klausimų viešniai nestigo. Juolab kad į renginį atėjo tie, kurie iš tikrųjų domisi kiaušinių marginimo būdais, sodų pynimu ir dega noru patys perprasti šio meno paslaptis.

Negana to, ponia Vytenė pasirodė labai įdomi, šmaikšti ir energija trykštanti moteris. O kiek ji žino įvairiausių dalykų iš istorijos, pagonybės ir krikščionybės laikų.

Taigi, kada ir kaip Vytenė pradėjo marginti kiaušinius?

„Iš tikrųjų ir neatsimenu. Maža buvau, kai mama, kad po kojomis nesipinčiau, įdavė į rankas kiaušinį ir skutinėti tinkamą peiliuką. Taip ir prasidėjo. Bet mūsų giminėje daugelis buvo linkę į meną“, – sakė margintoja, pradėdama pasakoti biografijos faktus.

Pasak moters, jos senelis buvo neūkiškas žmogus, labai pamaldus ir mėgstantis pramogas, labiau saviveiklininkas negu gaspadorius. Jis vaikams ir anūkams primindavo, kad „kas pilve, niekas nemato, o kas ant kupros, visi žino!“ Senelių šeimoje augo 14 vaikų, taigi visas „Klojimo teatras“… Iš žemės ūkio sunkiai pragyvendavo, tad suaugusieji sugalvojo rodyti vaidinimus, rengti įvairias šventes su lietuvių papročiais, tradicijomis, kurių metu ne tik dainuodavo, šokdavo, mokydavo liaudies žaidimų, bet ir rodydavo, o norinčius pamokydavo įvairių amatų, taip pat ir kiaušinių marginimo.

Vytenės mama buvo gera siuvėja iki 30 metų, o vėliau, kai ištekėjo, tapo ūkininke. Mokėjimas siūti suteikė didelių privilegijų. Kai šeima atsidūrė Sibire, moteriai neteko dirbti sunkių darbų miškuose. Ji siuvo sėdėdama šiltose patalpose – iš pradžių maišus, o vėliau ir tenykštėms rusėms aprėdus. V. Repšienės žodžiais tariant, šis mamos amatas šeimą ir išgelbėjo, suteikė geresnes gyvenimo sąlygas. Mama ir dukros be darbo nelaikė – tai apsiūk, tai apmėtyk…

Tais laikais ir vaikai dyki nebuvo – tėvai iš pat mažų dienų pratino prie darbo, išmokė ne tik siūti, bet ir verpti, austi, megzti, siuvinėti. Viską reikėjo mokėti pačioms. Bet Vytenė sako, kad austi nelabai sekėsi, kažkaip lyg ir kreivokai gaudavosi, taigi prie rimtesnių audinių neteko prisėsti. O štai jos mama mokėjo ne tik gerai siūti, bet ir taip gražiai, plonai suverpti linus, kad trigubai susuktu siūlu siuvo siuvimo mašina…

„Vilną verpti moku, bet ne taip gražiai kaip mama. Austi irgi tik milą patikėdavo“, – juokaudama pasakojo viešnia iš Aukštaitijos.

Tautodaile susidomėjo tik išėjusi į pensiją

Pati Vytenė turi vieną brolį ir seserį. Brolis taip pat skutinėjo kiaušinius ir rišo sodus. Sesuo jau pasuko kitu grožio industrijos keliu – pati labai mėgo puoštis, būti tvarkinga ir pavyzdinga žmona. Aišku, tai irgi menas, grožio apraiška. O Vytenė, kurį laiką užmiršusi kiaušinių skutinėjimą, margučių dažymą, dirbo, augino vaikus. Tik išėjus į pensiją atsivėrė galimybės daryti tai, kas patinka, kas užima laiką, nuramina.

Austi juostas taip pat pradėjo nelabai seniai: pirmiausia vytines juostas, o po to pintines, kaip mokė močiutė – kad būtų kietos ir tvirtos.

Birštono sakraliniame muziejuje eksponuojami V. Repšienės ne tik spalvingi, įstabaus grožio margučiai, bet ir puikiausi šiaudiniai sodai, žvaigždės.

Pasakodama apie sodus, tautodailininkė priminė, kad šis menas atėjęs iš gilių pagonybės laikų. Gerai padarytas sodas būna tvirtas ir gali išsilaikyti bent porą šimtų metų. Sakoma, kad svarbu ne šiaudo storis, bet karkasas, kuris daromas iš dvigubo šiaudo, pagaliuko ar net plastmasiukų. Juos suklijuoja su šiaudu, ir jie būna tvirti. Kai sodą nutupi musės, reikia jį sudeginti. O jeigu apdulka, galima nupurkšti ir atnaujinti.

Anot tautodailininkės, mūsų, krikščionių sodas – tai Rojaus sodas, o jo sodininkas Adomas. Sodo vaisius – obuolys. Pagonybės sodai – šiaudiniai, o juose gyvena mūsų protėvių vėlės. Kaip pasakojo V. Repšienė, mūsų senoliai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena tarp žmonių, jiems padeda, todėl vėles gerbdavo. O šiais laikais žmonės vėlių negerbia, netgi šaiposi, juokiasi. Kapuose taip pat nėra tinkamos pagarbos mirusiesiems, nors anksčiau buvo manoma, kad vėlės būna prie kūno, tik šaltuoju metų laiku persikelia į savo namus, į sodus. Todėl nėra ko stebėtis, kad dabar vėlės nelabai linkusios padėti, jos dažniau kerštauja, siuntinėja nelaimes. Žmonės dažniau verkia, nei juokiasi…

Kiaušinių marginimo paslaptys

Tačiau Birštono moterys daugiausia ponią Vytenę klausinėjo apie kiaušinių marginimą – kaip išgauti gražias ir įvairias spalvas panaudojant natūralias, gamtoje esančias medžiagas, kaip gauti norimą atspalvį šiek tiek pridedant kitų medžiagų.

Daugelis birštoniečių nustebo, kai viešnia iš Vabalninko pasakė, kad margutis būna tvirtesnis, kai švirkštu išpučiamas kiaušinio baltymas ir trynys, o dažomas bei marginamas tik lukštas.

Kaip pasakojo V. Repšienė, natūraliai galima dažyti svogūnų lukštais, ramunėlėmis, mėlynių sultimis. Dažant raugintų kopūstų sultimis reikia labai nutaikyti, kad gautume gražiai juodą spalvą, nes kitaip gali išeiti ruda. Dažant natūraliais dažikliais gali būti pridedama alūno, šlapimo rūgšties, žalio akmenėlio, magnio bichromato, vario sulfato ir kt. Norint gauti žalią spalvą, kiaušinį reikia dažyti šviežiais beržo lapais, o dažant pavytusiais ar padžiūvusiais jau gausis gelsva spalva. Geltoną spalvą duoda ir dilgėlių nuoviras, pridėjus alūno.

Daug margintoja pasakojo ir apie skutinėjimo meną, apie tuos nuostabius raštus, kurie gimsta galvoje. Ji skutinėja bei margina kiaušinius ne šv. Velykoms, bet savo malonumui. Jų neparduoda, o tik padovanoja. Juk kiaušinio visa paslaptis – jis turi būti verdamas šventame vandenyje ant šventos ugnies, o vėliau aukojamas ar dovanojamas dievams. Kiekvienai dievybei reikėję vis kitokio rašto, kitokio simbolio, patinkančio tik jam vienam. Ne veltui seniau margučių raštai turėję tam tikrą prasmę, juk kiekviename kiaušinyje, kuris laikomas viso ko pradžia, slypi gili prasmė. Marginti kiaušiniai dovanojami kaip atsilyginimas, kaip išpirka už gerą darbą, kaip velykinė dovana. V. Repšienė pasakojo, kad margučiai, papuošti deivės Gabijos kryžiumi, buvo dovanojami šeimininkams, su kuriais švęsdavo Velykas; žemdirbiams dovanodavo deivės Žemynos ženklais – augalėliais ir medeliais – išmargintus kiaušinius; deivės Austėjos ženklas buvo šešiakampis (kaip bičių korio akutė); vaisingumo deivės ženklas, reiškiantis šeimos pagausėjimą, buvo širdelė. Deivės Laimos kiaušinis su keturlapiu dobilėliu buvo įteikiamas skriaudžiamų šeimų moterims ar vaikams, kad geroji deivė juos apgintų. O kiaušinį, išmargintą ratelio simboliu, galėjo tikėtis gauti meistras ar amatininkas, linkint, kad jo gaminiai būtų gražūs, praktiški ir tvirti.

Iš tikrųjų ponia Vytenė pripasakojo daug gražių ir įdomių dalykų. Tačiau ir birštonietės turėjo kuo su viešnia pasidalinti – jos taip pat ir kiaušinius margina pagal savo metodus, ir sodus moka pinti. O pasigrožėti vienoms kitų darbais labai pravartu ir įdomu.

Stasė Asipavičienė