Nustebti ir žaisti? (Dar vienas „kito dangaus kiaušinis“)
„Ilgėjančias naktis aš pasidarau,
Nes reikia kažkur padėti
Tas pusžalias vaiko uogas –
Malonėj kitų šviesulių“
(G. Dabrišius)
Filosofė Daiva Tamošaitytė knygoje „Sena ir nauja“ teigia: „Kai žmogus atsigręžia į pasaulį ir mėgina jame gyventi pagal vidinės tiesos kodeksą, jis pereina kelias stadijas: iš pradžių – nuostabą, paskui baisėjimąsi, pasipiktinimą, nekantrą, pyktį, įtūžį, neviltį, abejonę, rezignaciją ir galop – abejingumą.“ (p.289).
Kai skaitai mūsų mielo poeto Gintauto Dabrišiaus g. (1950m.) knygas: „Vienplaukis prie plento“,“Klevo obuoliai“, „Sunkiai kylanti antis“, „Baltasis slaptažodis“, „Sviest akmenuką“, „Ilga žuvis“, „Joju vienas“, „Ievų daina“ ir „Upė Jekaterinai“ (2013 m.)- atrodo , kad jo poezijos žmogus – „lyrinis subjektas“, „lyrinis aš“ – įstrigęs vien būsenoje „nuostabu“. Nei baisėjimosi, nei pasipiktinimo, nei pykčio, nei įtūžio, nei nevilties, abejonės, rezignacijos jis neišgyvena ir net nežino, kas tai yra. Atrodo, kad jo „ poezijos žmogus“ atėjo į pasaulį tik stebėtis ir džiaugtis, stebėtis ir džiaugtis, džiaugtis ir žaisti, džiaugtis ir mylėti, gal kartais sunerimti, nuliūsti, susimąstyti, kaip „nuliūsta“ debesimis aptrauktas dangus, kaip kartais „susimąsto“ paukštis ant medžio šakos… Gintauto poezijos žmogus – visas gamtoje kaip Dievuje, nes viskas gamtoje sakralu, viskas paslaptinga, mįslinga. Ir tavo trumpas laikinas gyvenimas toje gamtoje amžinas, tu nežinai, kad mirsi, kaip to nežino nei bitė, nei lapė, nei karvė, nei vaikas. „Gyventi plačiai atmerktomis akimis, kūdikio akimis“ – kvietė M. K. Čiurlionis. Atrodo, kad taip gyventi pavyksta G. Dabrišiaus poezijos lyriniam „aš“. Visi mes ilgimės šito palaiminto amžiaus – vaikystės. Gal todėl su džiugesiu imame į rankas kiekvieną naują Gintauto knygą, nes tikimės vėl atsidurti tyrame stebuklų pasaulyje, to „filosofinio vaiko“ akimis pamatyti , kaip viskas aplinkui mus gyvena savo įstabų gyvenimą, kaip viskas „žaidžia“: net ant lapo padėtas „taškutis“ gali „sužaisti“ – pavirsti lape ar žvaigžde. Kaip įstabu gyventi, kai ir tu gali žaisti, kaip žaidžia gyvybė, kaip žaidžia Dievas ! Pasak filosofo Antano Maceinos, Dievas žaisdamas kuria pasaulį; poetas, menininkas kurdamas taip pat žaidžia kaip Dievas…
Taigi atsiverskime naująją G. Dabrišiaus knygą „Upė Jekaterinai“ ir pasidžiaukime, ir pasistebėkime tomis naujomis žaismėmis, kuriose tiek daug gyvenimo išminties.
Daug kas į šią knygą ateina iš ankstesnės poezijos, tai tie daugiaprasmiai įvaizdžiai: ir upė, ir sulė, ir sodas, ir obelis, ir bitė, ir širšė, ir lapė, ir karvė, ir zuikiai, ir sniegas, ir daugelis kitų. Atrodo, autorius tyčia juos čia surinko ir pateikė, kad skaitytojui būtų jaukiau naujoje knygoje apsiprasti. Taip „prisijaukinęs“ skaitytoją, jau gali jį vestis ir į kitokias mąstymo formas. Galimas daiktas, kad tas „naujas formas“ pasiūlė ir knygos redaktorius – irgi poetas Viktoras Rudžianskas, ir dailininkė Inga Paliokaitė – Zamulskienė. Mat šioje knygoje, kaip jokioje kitoje, eilėraščiai jungiami į ciklus, o eilėraščių pavadinimai stipriai išryškinti riebiu šriftu, o dažnai tie pavadinimai – tikri paradoksai, kaip ir pats knygos pavadinimas. „Upė“ – būtų visai suprantamas, lengvai atspėjamas, simbolinis gyvenimo, gal ir mąstymo pavadinimas, bet šokiruoja šalia visai kitu šriftu išrašytas rusiškas moters vardas „Jekaterinai“. Tiesa, priešpaskutiniam eilėraštyje „Kai ėjau“ yra tarsi kokia užuomina į šį pavadinimą : „Kiek daug žemėje upių, / Prie kurių sėdėjau – / Ar daug pasaulyje moterų, / Prie kurių / pamiršdavau visas upes?“ (p. 74). Taigi ta „Jekaterina“ galėtų būti ta moteris, prie kurios poetas „pamiršdavo“ viską – juk taip būna, kai ateina meilė… bet, galimas daiktas, tas rusiškas, mums nemalonus carienės, prie kurios Lietuva 18 a. buvo prijungta prie Rusijos, vardas turėtų skaitytoją lietuvį šokiruoti. Ak, tie postmodernizmo poetai ! – jiems kad tik šokiruoti skaitytoją, – lyg „špilka“ bakstelėti, kad atsibustume, susidomėtume – ar ne taip ? Kas žino, ką tas Gintautas su savo redaktorium sumanė… nauja šioje knygoje ir kiti parodoksalūs eilėraščių pavadinimai, kviečiantys stabtelėti, pamąstyti, pavyzdžiui: „Žiedų valgymas“, „Voratinklis nežino“, „Ką šneka Lietuvos paukščiai Afrikoje“, „Kaip vėjas moko savo vaikus“, „Didelių pinigų sapnas, arba šauti į poetą“, „Ne visa žemė ant žemės“, „Aš ir kitos mėnulio fazės“, „Leisk ir Dievui kažką padaryti“, „Ką veikia laikas, kai lieka vienas“, „Knygos būna sausos ir šlapios, kaip stogai“, „Mėnulis vienam atsidusimui“…
Įdomiausia, kad kai kurie pavadinimai su eilėraščių turiniu, atrodo, neturi nieko bendro, pavyzdžiui, „Vargšų saulė“ – pavadinimas eilėraščio, kuriame nė žodžio apie saulę, o tik apie žemę, kuri „pilna pavojų“, „ pilna adatų“ – pilna baimės. Lyrinis „aš“ labiausiai bijojo zuikių ir vis spėliojo, „ o kas aš?“ (p. 63).
Tai gal ta „vargšų saulė“ yra paguoda ir padrąsinimas mums, iš tikrųjų nuolat gyvenantiems visokiose baimėse? Pasak filosofų, juk vienas pagrindinių žmogaus jausmų – baimė…
Ak, bet jau netyčia pradėjome „analizuoti“ Gintauto eilėraščius. O to negalima daryti. To nemėgsta visi dabartiniai poetai, nes skaitytojai jų įsitikinimu, nepajėgūs perprasti visos daugiareikšmės eilėraščio gelmės. Taigi pavojinga nagrinėti eilėraštį, kad jo nesuprimityvintum, neiškreiptum. „Eilėraštį skaityti kaip mantrą“ – teigia Gintautas. Tačiau šioje knygoje nėra tokių svaiginančių „mantrų“, kaip meilės išpažinimų knygoje „Ievų daina“…
Bet šitos knygos eilėraščių ciklai – tokie perkeltinių reikšmių kodai, kad juos sau „iššifruoti“, „atkoduoti“ galėtum tik parašęs dar vieną – recenzijų knygą.
Ar ne visas kūrėjo tiūsas – džiaugsmas ir liūdesys užkoduotas cikle „Niekieno snukutis“? Kokią „lapę“ stengiasi nupiešti lyrinis „aš‘? Tai gal kokią išimtį , kokias „žvaigždes“ barstyti žmonėms, „kad jos kristų / ten, kur reikia“ (p. 4). Ir kaip savo kūryba susišildyti sužvarbusią žmogaus sielą? Nelengvos kūrybinės pastangos: „Parašęs eilėraštį / Tikrinu ranka – / Pro kurį pakraštį / Šiluma išeina“ (p. 5). Kurti – tai ta pati poezija kaip sodinti sodą, nešti vandenį daigui: „Kai neša kibirą vandens / Per seną sodą – / Jau sodinu ir laistau daigelius“.
Poeto , kaip ir sodininko, gyvenime būna graudžių tuštumos valandų:„Kada obels viduje / Man jau niekas nežydi – / Reikėtų liautis taip / Save graudinti“.
Nelengva kūrėjui vis ieškoti naujų „daigų“, naujų formų savo augančiai dvasiai išreikšti: „Nieko neimu iš seno sodo, / Nieko neatsinešu – / Nė pusės moters“ (p.6) Bet tai gal ir skausminga?..
Taigi šitos knygos eilėraščius turbūt reikės“medituoti“ – ar ne?
„Žiedų valgymą“ turbūt reikėtų medituoti kaip meilę: „O avinėlis – / Kai pamatydavau su prilipusiu žiedlapiu tarp lūpų – / Nuleisdavo akis. / Avinėliu buvau, kai tai nutiko, / Avinėliu ir dabar prie tavęs stoviu“ (p.7)…
Iš tikrųjų – kaip čia gražu!..
Ir meilei, kaip ir kūrybai, reikia pastangų: „Atsikėliau anksti, / tarsi dar švelniau mylėti / Visą žalią akiplotį“ (p.8).
O eilėraštis „Apie širšės vinis“ siūlo pamąstyti apie moterį, kurios „namelis / Laikinas, / Popierinis“; apie tokią „drąsią“ moterį, kurios „niekas nenori susitikti“, nes „pirmiausia pagalvoja „ apie „širšės vinis“ (p.12).
Meditacija apie baimę yra eilėraštis „Apie tamsą ir virves“: „Koks laivas – / Kokios sunkios virvės – / kokia ilga naktis – / Kaip ilgai, kaip skaudžiai /Locmanas nykštukas dejuoja – / Nesuranda, kur jį pririšti“…
Atrodo gana netikėtai šis skausmo pasažas tokioje, rodos, dvasinės giedros kupinoje Gintauto poezijoje. Pasirodo, jo „lyriniam subjektui“ irgi pažįstama baimė „prarasti pusiausvyrą“, prarasti tai, kas gyvenime svarbiausia – „savo centrą“ (p.16).
Kaip ir kitose poezijos knygose, taip ir šioje stebina autoriaus gebėjimas suteikti antropologinės gyvybės, simbolinės reikšmės kiekvienai buities detalei: „Kai ant priekinio mašinos stiklo / Atsirado vandens lašelis, / Pamačiau, kaip sunku jam – / Ant stiklo nėra plaukų – / į ką įsitverti? <…> Beldžiasi kelias į mašinos ratus / Kažką sakydamas tam, kuris slysta stiklu, / Ir tam, kuris įsitvėręs į vairą“ (p.18). Tai sielvartas !?.
Gražus tas begalinio jautrumo ir užuojautos kupinas paveikslėlis eilėraštyje“Vibracija“. Juk tai viso mūsų gyvenimo „virpėjimas“, mūsų širdžių „vibracija“…
Yra eilėraščių, kurie savo išmintinga žaisme atrodo skirti vaikams. Tai eilėraščiai „Tako vabaliukas“, „Skaičiavimo pamoka iš praeities“, „Kaip vėjas moko savo vaikus“, nes suaugusiems „Labai sunku suprasti, / Kaip vasara, / Šaudydama bandeles, / Suspėja / Su kiekvienu pažaisti“ (p. 22).
Ak, kiekvienas šios knygos eilėraštis reikalauja sau ypatingo dėmesio, negali praeiti nė pro vieną, nepasakęs apie jį nė žodžio !
Gudručiams vaikams siūlyčiau paskaityti eilėraščius „Peržydėjusi liepa“, „Yra namas, yra ir vaikas“, „Sekmadienį pašto nenešioja“,“Kai telefoną paėmęs kalbėjau“, „Trečias Birštono laiškas“, „Lapė – rogutės“. Daugiaprasmis tas „lapės“ įvaizdis. Tai galėtų būti ir išmintis, ir laimė, ir džiaugsmas, nes kas vaikui rogutės? Tai džiaugsmas, kurį netyčia randi ant sniego.
Lapė – gal tai, ko sieki, ko trokšti, ieškai, ir tai , ką myli. Koks svarbus tas lapės ieškojimas ir galbūt suradimas, nes: „Kai pašauks mylinti lapės širdis, / Prisiminsi, ko niekas nemokė – / Vandeniu bėgsi“ (p.41). Bet ar tokie stebuklai – atradimai dažni? Dieve duok jų sulaukt kiekvienam – atrasti save, savo pašaukimą ir džiaugsmą, ir laimę ! O gal ta „lapė“ – tai įkvėpimas, nušvitimas, grožio pagava? Štai koks žodžių ir prasmių žaismas eilėraštyje „Peržydėjusi liepa“: :Daugiažiedė, / Didžialapė – Didžioji liepa… / Jos viršūnėje – Štai kur lapė! / Didžioji lapė – / Visų medžių motina“… Ir jau visai žaismė: „Per medžio žievę į mano odą – Uodega dangstėsi, markstėsi, Svarstė, į kurį avilį nešti kudašių“ (p. 32). Nustebkim, nusijuokim, pamąstykim!.. Ak, daugelyje eilėraščių taip!.. Vis ta lapė – didžioji paslaptis?..
Atrodo, kuo trupesnis eilėraštis, tuo gilesnė jo potekstė. Štai kad ir šiame: „Kai telefoną paėmęs kalbėjau,/ Šuo į mane kaip į upę žiūrėjo / Bandydamas atspėti, / Kokie akmenys ten dugne / Rėkia“ (p.40).
Yra tokių „dabrišiškai“ aforistiškų, kuriuos perskaitęs iš karto įsimeni – jie , rodos, be jokių pastangų įkrenta į tavo atmintį: „Patekėjo saulė – / Rimta, / Lūpos kietai sučiauptos. / kur mačiau tokią nuotrauką? / Savo pase.“ (p. 31). Arba: „Nusiskutau – / Lyg su kunigu pasišnekėjau“ (p. 49) – ambivalentiškas – su dvigubu dugnu“ eilėraštis! Tiesą sakant, bevei visi šios knygos eilėraščiai tokie ambivalentiški ir gal net ne su dvigubu, o su trigubu ar keturgubu dugnu, kaip antai: „Snaigės iš kitur“, „Kodėl šuniukai liko maži“ arba toks: Žiūrėdamas / Į lapės pėdsakus, / Stengiausi prisiminti – / Kaip atrodo višta“ (p. 52). Arba toks: „Sniegui tirpstant / Vartau žiemos dienoraščius / Ir jau neatpažįstu – kuri balutė aš“ (p. 54)…
Ar tik neragina poetas ir mus pavartyti savo „sužiemėjusios“ sielos dienoraščius ir surasti savo savastį – „kuri balutė aš“? Juk turim kiekvienas savo: „Savo sielą – keliaujantį ežį – / Savo sielą – maištaujantį ežį“ (p. 44). Ar maitinam ją, kaip poetai Vytautas Mačernis, „mokslu ir menu“? „Tonais įkvėptaisiais“ ?
Dar vienas „labai pedagogiškas“ eilėraštis – „Leisk ir Dievui kažką pasakyti“, raginantis ne tik dirbti, triūsti „apsikrovus begaliniais darbais“, bet ir pakilti į kitą – į grožio pasaulį: „Paklausyk, / Kaip šiandien Dievas – / Paukščio kaimynas – / Tyliai plaktuku kala“ (p. 62).
Manyčiau, kad šiame rinkinyje yra nauja tai, kad kai kuriuose eilėraščiuose tarsi girdime kitų poetų poetikos aidus: V. Mačernio „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį“ mūsų poetas transformuoja į „Savo sielą – keliaujantį ežį“… Dievas jam, kai ir A. Maceinai, ir R. M. Rilkei, – artimas „Kaimynas“; o ciklas „Tetos“ savo emferišku viziomeriškumu tarsi polemizuoja su Justinu Marcinkevičiaus rupiu ir šiltai konkrečiu tokio pat pavadinimo eilėraščiu. Gintauto „Tetos“ – ir tikros moterys su vyrų pavardėm, „prie kojų pririštais kaimų pavadinimais“, ir efemeriškos būtybės, kurios, išsėdėjusios pas mamą „visą dieną / Lyg į vandenį įkritusios – / Paskui pašokdavo ir nusileisdavo / Ten, iš kur patekėjo – / Takuose per pievas“. Tos tetos – tarsi visa Lietuva. O „jų gyvenima / tebuvo tik taškelis – / Nei raidės, nei nuliuko“ (p. 61).
Užuojautos kupina lyrinio „aš‘ širdis ir „tetoms“ ir Lietuvai, todėl jis ir rašo knygas: visą gyvenimą stengiasi „Būti prie vandens“, išgirsti vėją ir pamatyti debesis. Ir tos knygos, pasirodo, ne vien iš „nuostabos“ ir džiaugsmo, o dažnai iš liūdesio ir nerimo: „Užuot iš karto pasakęs: / Vėjau, man negera, / Vėjau, man neramu – / Parašau knygą“ (p.71). Bet ir gamtos, ir to vėjo „širdis“ kupina užuojautos žmogui, nes į jo skundą vėjas atsako: „Tai jau ir mano nelaimė„. Skausmu pasidalinti galima su daug kuo: „Laukiu mėnulio, / Kad parodyčiau – / Čia skauda“ (p. 72).
Ir laikas poetui yra maloningas, atidus ir dosnus, jei jis moka susikaupęs klausyti „to, kas ateina“, ir to „kas išeina“: „Laikas yra toks – / Nespjauna nė ant vieno laikroduko, / Net jei jis – ant pelės rankos“ (p. 70)…
Ak, jau užteks išnaudoti skaitytojų laiką ir atimti jų laukiantį malonumą – patiems ir daug giliau medituoti šiuos Gintauto Dabrišiaus eilėraščius.
Tik atsidusti, tik stebėtis ir gėrėtis šia knyga, tarsi „kito dangaus paukščio“ padėtu kiaušiniu. Pats Gintautas poetą pavadino, „kito dangaus“ esybe.
Kukliai vertina savo paties poeziją. Kaip „pusžales vaiko uogas“, bet mes, jo kraštiečiai, jo knygas regime tauriai, originaliai šviečiančiai „malonėj kitų šviesulių“…
Ir linkime poetui neprarasti to gamtos vaiko tyrumo, jautrumo, meilumo ir išminties! Nepavargti stebėtis ir džiaugtis tuo dievišku žaidimu – kūryba!
2014 03 20 A. Adamonienė
Post scriptum:
Kai skaitau G. Dabrišiaus eilėraščius, jaučiu, kad juose paslėpta daug gilesnė prasmė, negu aš galiu atverti. Jaučiuosi kaip lyrinis „aš‘, žiūrėdamas į ugnį:
Kai į ugnį žiūriu –
Toks jausmas,
Kad ten turiu kažką paslėpęs.
Tai ir sėdžiu –
Veidelis prie veidelio (p.66).
Reikia dar ne kartą skaityti tą „ugnį“… „Veidelis prie veidelio“… O perskaičiusi tokį eilėraštį – neva pokštą:
„Žiūrėdamas / Į lapės pėdsakus, / Stengiausi prisiminti – / Kaip atrodo višta, „ – išsiaiškinu taip: apgailestaudamas dėl nesėkmės, ieškok priežasties – kaltės savyje – ar pats nebuvai ta kvaila višta?..
Skaitant Gintauto poeziją, vis atklysta Šekspyro Hamleto atsidūsėjimas: „Ir danguje, Horacijau, ir žemėj daugiau dalykų paslėpta yra, negu sapnavo jūsų išmintis!“..
Tai vis ta pati pasaulio paslaptis…
